Ar verta pirkti „PlayStation Vita“ 2025-aisiais? Atsakymai, kurių nerasite oficialiuose forumuose

2025 metai. Aplink triukšmas dėl AI žaidimų, prenumeratų modelių ir konsolių, kurios kainuoja tiek, kiek naujas telefonas. Bet kažkur stalčiuje, lentynoje ar skelbime vis dar šviečia mažas ekranas – „PlayStation Vita“. Kai kurie juokiasi, kiti perką antrą. Klausimas tik vienas – kodėl šitas 2011 metų įrenginys iki šiol gyvas?

Gal todėl, kad jis išvis nebuvo skirtas konkuruoti. Jis tyliai siūlo tai, ko vis mažiau – nuosavą žaidimų erdvę, be spaudimo ir be nuolatinių priminimų apie tai, kiek dar liko misijų. Dėl to ir verta į jį vėl pažvelgti rimčiau.

„Vita“ – kai nori pabėgt, o ne varžytis

Pirmas prisilietimas primena kažką tarp muzikos grotuvų ir senųjų „Game Boy“. Ekranas nedidelis, bet ryškus. Valdikliai – intuityvūs. Nėra milžiniškų meniu, nėra nieko, kas temptų užmarštin. Tik tu, žaidimas ir tyla aplink.

Per pastaruosius porą metų pasikeitė požiūris į žaidimus. Žmonės nebenori tik laimėti. Jie nori pailsėti. Ir „Vita“ tam tinka kaip reta. Tu įsijungi „Persona 4 Golden“, keliauji į tą spalvotą miestelį su savo mintimis. Ir net nepastebi, kad praėjo trys valandos.

Kas dar veikia 2025-aisiais?

Nors „Sony“ seniai nustojo oficialiai remti „Vita“, parduotuvė vis dar gyva. Nėra tokia greita, bet žaidimų rasi. Didžiausi hitai – „Gravity Rush“, „Killzone: Mercenary“, „Uncharted: Golden Abyss“. Visi jie puikiai veikia, o kai kurie atrodo geriau nei kai kurie mobilieji žaidimai dabar.

Dar vienas dalykas – indie scena. Dėl atvirumo ir „homebrew“ bendruomenių, šis įrenginys gavo antrą kvėpavimą. Jei žinai, ką darai, gali įrašyt emuliatorius, senus „SNES“ ar „PS1“ žaidimus ir žaisti tai, ką žaidei vaikystėj.

Ar sunku ją rasti?

Naujos – retenybė. Bet naudotų „Vita“ modelių vis dar pilna. Ieškoti gali per Etrade.lt, kur kartais atsiranda ne tik konsolės, bet ir priedai – kortelės, dėklai, įkrovikliai. Reikia tik būti budriam – patikrink, ar ekranas neturi įskilimų, ar baterija dar laiko bent 3–4 valandas.

Yra dviejų tipų „Vita“: pirmosios kartos (OLED ekranas) ir antrosios (LCD, bet lengvesnė ir patogesnė). Vieni renkasi gražesnį vaizdą, kiti – patogumą rankose. Abu variantai geri, jei konsolė tvarkinga.

Ką žaidėjai pasakoja iš tikrųjų

Artūras, 31 m., ją nusipirko vėl 2024-aisiais. „Tiesiog norėjau kažko mažo, neįpareigojančio. Turiu PS5, bet dažnai tiesiog neįsijungiu. O „Vita“ veikia kaip skaityklė žaidimams – įsijungiau, pažaidžiau 15 min, išjungiau. Jokio streso.“

Greta, 27 m., žaidžia traukiniuose. „Esu dažna keleivė. Bandžiau telefoną, bet jis vis tempta į socialinius tinklus. O čia – tik žaidimai. Labai ramina.“

Tai ne pavieniai atvejai. Tai mažas burbulas, kuriame žmonės nori žaisti sau, o ne dėl reitingų, pasiekimų ar skaitmeninių žetonų.

Ar verta pirkti?

Jeigu tau reikia:

• nedidelio įrenginio, kuris veiktų be interneto,
• žaidimų, kuriuose nėra agresyvios monetizacijos,
• galimybės prisiminti senus laikus,
• arba tiesiog tylaus kampelio sau – Vita vis dar turi ką pasiūlyti.

Jos pirkimas – ne investicija į naujausią technologiją. Tai labiau pasirinkimas žaisti ne dėl rezultato, o dėl proceso.

Ir būtent dėl to ji išgyveno. Nes vis daugiau žmonių supranta, kad pergalė – tai ne taškų kiekis ekrane, o ramybė viduj. Ir „Vita“ tą ramybę vis dar suteikia.