Skystas ar susikristalizavęs medus: kuris iš jų geresnis?

Vienas stiklainis skaidrus, gintarinis, o medus nuo šaukšto teka plona srovele. Kitame jis šviesesnis, tirštas ir beveik nebejuda. Parduotuvėje pirmasis neretai atrodo patraukliau. Kyla labai paprasta mintis: gal skystas medus šviežesnis ir geresnis?

Nebūtinai.

Kristalizacija yra natūralus medaus procesas. Laikui bėgant skystame meduje pradeda formuotis gliukozės kristalai, todėl keičiasi jo konsistencija ir išvaizda.

Tad vien pagal tai, ar medus skystas, ar kietas, jo kokybės vertinti nereikėtų.

Kodėl medus apskritai sukietėja?

Didžiąją medaus dalį sudaro cukrūs, iš kurių svarbiausi yra gliukozė ir fruktozė. Šie du cukrūs elgiasi nevienodai.

Gliukozė vandenyje tirpsta prasčiau nei fruktozė, todėl laikui bėgant jos dalis gali pradėti formuoti kristalus. Iš pradžių medus tampa drumstesnis, vėliau tirštėja, kol gali beveik visiškai sustingti.

Tai nereiškia, kad į stiklainį pateko cukraus ar kad produktas sugedo.

Įdomiau tai, kad vienas medus gali susikristalizuoti gana greitai, o šalia stovintis kitos rūšies stiklainis dar ilgai išliks skystas.

Vienas stiklainis sustingsta greičiau už kitą

Kristalizacijos greitis priklauso nuo medaus sudėties. Didelę įtaką turi gliukozės ir fruktozės santykis, vandens kiekis, laikymo temperatūra bei augalai, iš kurių buvo surinktas nektaras.

Jeigu meduje santykinai daugiau gliukozės, jis paprastai linkęs kristalizuotis greičiau. Didesnė fruktozės dalis šį procesą gali sulėtinti.

Dėl šios priežasties skirtingų rūšių medus tame pačiame virtuvės stalčiuje nebūtinai elgsis vienodai. Vienas po kurio laiko taps tirštas ir šviesesnis, o kitas dar ilgai tekės nuo šaukšto.

Tai natūralūs skirtumai, susiję su konkretaus medaus sudėtimi.

Ar skystas reiškia šviežias?

Ką tik iš korių išsuktas medus paprastai būna skystas, tad tokia asociacija turi pagrindo. Problema atsiranda tuomet, kai iš skystos konsistencijos bandoma spręsti apie kokybę.

Medų galima suskystinti jį pašildžius.

Dėl to parduotuvės lentynoje skystas stiklainis nebūtinai yra naujesnis už susikristalizavusį. Vien iš išvaizdos neįmanoma nustatyti jo amžiaus ar ankstesnio laikymo sąlygų.

Lygiai taip pat susikristalizavęs medus nėra automatiškai senas.

Kartais jis tiesiog priklauso rūšiai, kuri kristalizuojasi greičiau.

Kurį patogiau valgyti?

Čia jau atsakymą lemia ne chemija, o asmeniniai įpročiai.

Skystą medų patogu pilti ant košės, blynų ar varškės. Jį lengva sumaišyti su kitais produktais, naudoti padažams ir desertams.

Susikristalizavęs turi kitą privalumą – jis mažiau varva.

Tirštą medų patogu tepti ant duonos ar skrebučio. Jei kristalai smulkūs, konsistencija gali būti maloniai kreminė. Kai kuriems žmonėms toks medus net skanesnis, nes burnoje jaučiamas visai kitoks tekstūros pojūtis.

Tad „geresnė“ konsistencija dažniausiai yra ta, kuri patogesnė konkrečiam naudojimo būdui.

Kristalų dydis irgi gali skirtis

Ne visas susikristalizavęs medus atrodo vienodai.

Kartais susidaro labai smulkūs kristalai ir medus tampa vientisas bei kreminis. Kitais atvejais kristalai būna stambesni, todėl valgant jaučiama grūdėta tekstūra.

Tam įtakos turi medaus sudėtis, laikymo sąlygos ir pats kristalizacijos procesas.

Šiuo principu paremtas ir kreminio medaus gaminimas. Kristalizacija valdoma taip, kad susiformuotų daug smulkių kristalų. Gaunama lengvai tepama, vientisa konsistencija.

Vadinasi, kristalai savaime nėra trūkumas. Kartais būtent jų struktūra tampa norima produkto savybe.

Norite skysto? Kaitinti stipriai nereikia

Jeigu susikristalizavęs medus nepatinka, jo konsistenciją galima pakeisti.

Tam stiklainį galima palaipsniui šildyti šilto vandens vonelėje. Kristalams tirpstant medus vėl taps skystesnis.

Čia nereikia skubėti ir rinktis kuo aukštesnės temperatūros. Meduje yra karščiui jautrių junginių, o ilgai ar stipriai kaitinant gali keistis jo cheminės bei juslinės savybės.

Todėl tikslas paprastas – šildyti švelniai tiek, kiek reikia norimai konsistencijai gauti, o ne užvirti.

Mikrobangų krosnelė tam nėra pats patogiausias pasirinkimas, nes produktas joje gali sušilti netolygiai.

Ar iš kristalizacijos galima spręsti, kad medus tikras?

Čia verta būti atsargiems.

Natūralus medus iš tiesų gali kristalizuotis ir labai dažnai tai daro. Tačiau vien faktas, kad stiklainio turinys sukietėjo, nėra laboratorinis autentiškumo testas.

Lygiai kaip ilgai išliekantis skystas medus nėra automatiškai netikras.

Skirtinga botaninė kilmė lemia skirtingą cukrų santykį, todėl kai kurios rūšys natūraliai išlieka skystos daug ilgiau.

Namuose atliekami testai pagal tekėjimą, degimą, tirpimą vandenyje ar kitus internete populiarius metodus irgi negali patikimai patvirtinti medaus autentiškumo.

Skystas prieš kietą – nugalėtojo nėra

Jeigu ant stalo stovi du tos pačios kokybės medaus stiklainiai, vienas skystas, o kitas susikristalizavęs, vien konsistencija nepadaro vieno iš jų geresniu.

Skirtumas labiausiai jaučiamas naudojant.

Skystą patogiau pilti ir maišyti, o tirštą – kabinti šaukšteliu bei tepti. Kristalizacijos greitis savo ruožtu gali nemažai pasakyti apie cukrų santykį ir medaus rūšies savybes, tačiau nėra paprastas kokybės įvertinimas.

Tad radus spintelėje sukietėjusį stiklainį jo išmesti tikrai nereikia. Galima valgyti tokį, koks yra, arba švelniai pašildyti.

Kartais tas pats medus tiesiog pakeičia tekstūrą, o ne kokybę.