Kameros daugiabutyje: kur jas galima montuoti, o kur jau rizikuojama pažeisti privatumą?

Požeminėje aikštelėje apgadintas automobilis. Iš laiptinės dingo paliktas dviratis. Prie įėjimo vakarais renkasi pašaliniai žmonės. Po kelių tokių incidentų gyventojų susirinkime dažnai pasigirsta pasiūlymas: „Pastatykime kameras.“

Idėja suprantama, tačiau daugiabučio kamera negali filmuoti visko, ką techniškai pajėgia aprėpti jos objektyvas. Vos į kadrą patenka atpažįstami žmonės, prasideda asmens duomenų tvarkymas, kuriam taikomi BDAR reikalavimai. VDAI nurodo, kad stebint bendro naudojimo patalpas ar teritoriją turi egzistuoti bent viena BDAR numatyta duomenų tvarkymo sąlyga.

Įėjimas į namą ir kaimyno durys – dvi skirtingos situacijos

Tarkime, gyventojai nori kameros prie pagrindinio įėjimo, nes čia nuolat niokojama spyna. Kameros vaizdas nukreipiamas į duris ir nedidelę erdvę prieš jas.

Visai kas kita, jei tas pats įrenginys didžiąją paros dalį filmuoja priešais gyvenančio žmogaus buto duris.

VDAI savo rekomendacijoje pateikia labai panašią situaciją: siekis apsaugoti turtą gali būti teisėtas interesas, tačiau kamerą nukreipus į kaimyno buto duris gali būti pažeista interesų pusiausvyra.

Paprastas principas čia labai naudingas: kamera turėtų matyti tiek, kiek reikia nustatytam saugumo tikslui, o ne tiek, kiek leidžia jos matymo kampas.

Aikštelę stebėti galima, tačiau yra ribos

Automobilių stovėjimo vietos yra dar viena dažna kamerų atsiradimo priežastis. Įbrėžimai, vagystės ar svetimi automobiliai gyventojus greitai paskatina ieškoti būdo užfiksuoti incidentus.

Visgi ir čia svarbu patikrinti kadro ribas.

2025 m. VDAI nagrinėjo atvejį, kai vykdant stebėjimą į kamerų aprėptį pateko kitoje gatvės pusėje esantis daugiabutis. Inspekcija nustatė, kad tokia stebėjimo dalis nebuvo pagrįsta bendrijos teisėtais interesais, ir nurodė kameras nukreipti kitaip arba techninėmis priemonėmis pašalinti nereikalingą teritoriją iš stebimo vaizdo.

Vadinasi, argumentas „kamera tiesiog taip plačiai filmuoja“ nėra pakankamas.

Kur kamera jau keltų rimtų klausimų?

Kuo privatesnė vieta, tuo didesnė žmogaus teisė tikėtis, kad jis nėra stebimas.

Europos duomenų apsaugos valdybos gairėse pabrėžiama, kad žmonės pagrįstai tikisi nebūti stebimi gyvenamosiose bei kitose privataus pobūdžio erdvėse. Sanitarinėse patalpose stebėjimas laikomas labai intensyviu kišimusi į žmogaus teises.

Daugiabutyje praktiškai verta užduoti klausimą: ką tiksliai norime apsaugoti?

Jeigu tikslas yra kontroliuoti patekimą pro pagrindines duris, nereikia filmuoti viso pirmojo aukšto koridoriaus. Jei saugomi automobiliai, nebūtina aprėpti kaimyninio namo langų ar kiemo.

Kuo tiksliau apibrėžiamas tikslas, tuo lengviau parinkti pagrįstą kameros vietą.

Kamerų montavimas prasideda dar prieš gręžiant sieną

Viena dažnesnių klaidų būtų nusipirkti kelias kameras, sumontuoti jas patogiausiose vietose ir tik paskui pradėti aiškintis, kas galės žiūrėti įrašus.

Profesionalus kamerų montavimas gali apimti sistemos projektavimą, pačių kamerų įrengimą, priežiūrą, įrašų administravimą ir duomenų saugojimą. „House Care“ savo paslaugos aprašyme nurodo ir asmens duomenų tvarkymą bei stebimos teritorijos žymėjimą informacinėmis lentelėmis.

Toks planavimas svarbus dėl paprastos priežasties: vaizdo stebėjimo sistema yra daugiau nei kamera ant sienos.

Kas gali peržiūrėti įrašą?

Įsirengus kameras kyla dar vienas buitinis klausimas. Tarkime, gyventojas rado apgadintą automobilį ir nori pamatyti vakarykštį įrašą.

Tai nereiškia, kad visiems namo gyventojams turėtų būti suteiktas laisvas prisijungimas prie visų kamerų archyvo.

Reikia iš anksto nustatyti, kas administruoja sistemą, kas turi prieigą prie įrašų, kiek laiko jie saugomi ir kokia tvarka perduodami, kai įvyksta incidentas. „House Care“, aprašydama savo paslaugą, nurodo, kad administravimas gali apimti įrašų apdorojimą, perdavimą klientui ar policijai ir jų saugojimą.

Daugiau kamerų nebūtinai reiškia daugiau saugumo

Lengva galvoti, kad geriausia sistema yra ta, kuri nepalieka nė vieno nematomo kampo. Daugiabutyje toks principas gali sukelti priešingą problemą.

Saugumo poreikis turi būti derinamas su gyventojų privatumu ir duomenų kiekio mažinimu. Jei užtenka stebėti įėjimą, nėra pagrindo filmuoti kiekvieno aukšto. Jei problema kyla automobilių aikštelėje, nereikia stebėti žmonių pro jų butų langus.

Gera sistema todėl prasideda nuo klausimo ne „kur dar pakabinti kamerą?“, o „kokį incidentą norime užfiksuoti ir kokio vaizdo tam iš tikrųjų reikia?“

Kai į šį klausimą atsakoma prieš montavimo darbus, kamera gali atlikti savo paskirtį nesukurdama naujo konflikto tarp kaimynų.