Kodėl lietuviai užplūdo Zakopanę? Tiesa slypi ne tik kalnuose 

Niekam nebėra keista, kai žiemą ar vasarą, einant Zakopanės gatvėmis, girdi daugiau lietuvių nei lenkų. Tačiau kas ten taip traukia? Kalnai, žinoma. Bet kažkodėl dauguma sugrįžta ne dėl viršukalnių. O dėl kažko… kitaip jaučiamo.

Važiuoji per sieną, vos kelios valandos nuo Lietuvos – ir atrodo, kad pakliuvai į atviruką. Namukai kaip iš pasakos, oras sausas ir gaivus, o kalnų fonas tarsi specialiai padėtas nuotraukai. Bet už viso to – labai žmogiška priežastis, kodėl tiek daug tautiečių vėl ir vėl renkasi būtent šį miestelį.

Čia viskas paprasta. Ir tuo pačiu – ypatinga

„Užsisakėm dvi nakvynes, pasilikom savaitę“, – juokėsi šeima iš Kauno, sutikta Zakopanės turguje. „Maistas pigus, vaikai patenkinti, kalnai vos ne už lango. Kam toliau važiuot?“ – pritaria kitas vyras iš Šiaulių. Toks paprastas paaiškinimas pasako daugiau nei bet kokia reklama.

Lietuviams čia patinka ne dėl kažko išskirtinio, o dėl to, kad viskas sava – gal net artimesnė nei kai kurios Lietuvos vietos. Juk jei nori kvėpuoti pušų oru – lyg ir važiuoji į Anykščius. Bet kai nori pajausti, kad esi išvažiavęs, vis tiek trauki į Zakopanę. Nes ten… kitaip.

Kodėl Zakopanė, o ne Anykščiai?

Abu miestai turi tą kažką: mediniai namai, miškai, atokvėpis. Tačiau Zakopanėje – kita energija. Kaimiška, bet neprovinciali. Užkandžių kioskas su kalnų sūriu šalia slidinėjimo trasos. Žirgai, traukiantys roges, ir tuo pat metu – modernaus SPA kompleksai. Tai miestas, kuriame sugyvena senas paprastumas su mažom, bet tikrom pramogom.

Lyginant su Anykščiais, Zakopanė turi tą traukos magnetą, kuris užsikabina širdyje. Gal todėl, kad jis kiek toliau. Gal dėl to, kad kalnai visada atrodo kaip nuotykis. Arba todėl, kad kiekvienas jaučiasi čia truputį turistas, truputį vietinis.

Lietuviška kalba kavinėse? Nieko keisto

Yra Zakopanėje kavinių, kur padavėjas jau nebesistebi, kai išgirsta „galėtumėte be svogūnų?“ Arba kai kempingo šeimininkas pasitinka žodžiu „sveiki!“ Nes lietuviai čia ne šiaip pravažiuoja – jie sugrįžta. Ir net kai planuoja atostogas Italijoje ar Austrijoje, paskutinę akimirką vis tiek pasuka į pietinę Lenkiją. Nes žino, ką ras.

Ir čia slypi visa Zakopanės paslaptis: ji paprasta, šilta, artima. Kaip gerai pažįstama močiutės troba, tik su sniegu ir kalnais.

Kai ieškai poilsio, ne reklamos

Zakopanė traukia ne savo blizgesiu, o tuo, kad po savaitės čia jautiesi pailsėjęs. O ne išvargintas įspūdžių. Nes vietoj milijono muziejų čia užtenka vieno kalno. Vietoj milžiniškų parkų – poros sniego gniūžčių. Ir vietoj brangios vakarienės – šilta sriuba iš lėkštės, už tris eurus.

Grįžus namo, pasakoji draugams ne apie įdomiausias vietas, o apie tai, kaip pirmą kartą išdrįsai leistis su rogutėm nuo Tatra kalno. Ar kaip pagaliau supratai, kas yra tikra tyla.

Ir nors Anykščiai taip pat puikus kampelis pabėgimui, jie nepakels tavęs virš debesų. O Zakopanė – gali. Ir dėl to čia sugrįžta visi: šeimos, poros, draugai. Kas metai. Ar net kelis kartus per metus.

Žiūrint iš šalies, atrodo, kad lietuviai užkariavo Zakopanę. Bet iš tikro – tai ji pavergė mus.