Kodėl jūsų vakarienė gali būti pavojinga augintiniui

Scena, pažįstama daugeliui: sėdite prie stalo, o šalia stovi šuo su tokiu žvilgsniu, lyg nebūtų valgęs savaitę. Ranka pati tiesiasi paduoti kąsnelį. Atrodo, kas čia tokio – juk tai tik maistas. Tačiau veterinarai perspėja, kad ši nekalta tradicija gali baigtis skubiu vizitu į kliniką. Šunims skirtas maistas sukuriamas atsižvelgiant į jų fiziologiją, o žmonių patiekalai dažnai slepia ingredientus, kurie keturkojams yra tiesiog nuodai.

Toksini produktai, apie kuriuos daugelis nežino

Kai kurie maisto produktai, mums visiškai nekenksmingi, šunims gali sukelti rimtą apsinuodijimą ar net mirtį. Tai nėra perdėjimas – veterinarinės klinikos reguliariai priima pacientus, apsinuodijusius kasdieniais produktais iš šeimininko virtuvės.

Svogūnai ir česnakai – vieni pavojingiausių. Jie ardo raudonuosius kraujo kūnelius ir gali sukelti anemiją. Simptomai pasireiškia ne iš karto, o per kelias dienas, todėl šeimininkai dažnai nesusieja ligos su tuo kąsniu, paduotu prieš savaitę.

Vynuogės ir razinos sukelia inkstų nepakankamumą. Mokslininkai iki šiol tiksliai nežino, kokia medžiaga jose toksiška, tačiau faktas lieka faktu – net nedidelis kiekis gali būti mirtinas, ypač mažesnės veislės šunims.

Šokoladas – turbūt žinomiausias pavojus, tačiau vis tiek kasmet fiksuojami apsinuodijimai. Juodasis šokoladas pavojingesnis nei pieninis, tačiau abu turi vengti patekti į šuns lėkštę.

Ksilitolis – saldiklis, randamas kramtomojoje gumoje, kai kuriuose saldainiuose ir netgi žemės riešutų svieste. Šunims jis sukelia staigų insulino išsiskyrimą ir gyvybei pavojingą hipoglikemiją.

Prieskoniai ir priedai – nematoma grėsmė

Žmonių maistas retai būna tiesiog virta mėsa ar daržovės. Mes dedame druską, pipirus, česnako miltelius, padažus – visa tai, kas suteikia skonį mums, bet kenkia augintiniams.

Druska pertekliuje sukelia dehidrataciją ir gali pažeisti inkstus. Šunų organizmas paprasčiausiai nėra pritaikytas tokiam natrio kiekiui, kokį vartojame mes. Net vienas sūrus užkandis gali sukelti perdėtą troškulį, vėmimą ar silpnumą.

Riebalai – dar viena problema. Keptos mėsos nuopjovos, odos gabaliukai, sviestas – visa tai šuniui gali baigtis kasos uždegimu. Pankreatitas – skausminga ir potencialiai mirtina būklė, kurią dažnai provokuoja būtent riebaus maisto epizodai.

Cukrus nėra toksiškas tiesiogine prasme, tačiau reguliarus saldumynų davimas veda prie nutukimo, diabeto ir dantų problemų. Šunys neturi fiziologinio poreikio cukrui, todėl bet koks jo kiekis yra perteklinis.

Kaulai – mitas apie natūralumą

Egzistuoja įsitikinimas, kad kaulai šunims yra natūralus ir sveikas maistas. Iš dalies tai tiesa – laukiniai šunų protėviai tikrai graužė kaulus. Tačiau virtuvėje likę kaulai – visai kita istorija.

Virti, kepti ar rūkyti kaulai tampa trapūs ir skyla į aštrias skeveldras. Jos gali pažeisti burną, stemplę ar žarnyną. Veterinarai reguliariai operuoja šunis, kuriems kaulo fragmentai pradūrė virškinimo traktą.

Net ir nesukeliantys mechaninių sužeidimų kaulai gali užkimšti žarnyną, sukeldami nepraeinamumą – būklę, reikalaujančią skubios operacijos.

Jei norite duoti šuniui ką nors graužti, rinkitės specialiai tam skirtus produktus, suprojektuotus taip, kad būtų saugūs.

Pieno produktai ir tolerancijos mitas

Daugelis suaugusių šunų yra laktozės netolerantai. Tai reiškia, kad jų organizmas nebeturi fermento, reikalingo pieno cukrui suskaidyti. Rezultatas – viduriavimas, pilvo pūtimas ir diskomfortas.

Šeimininkai kartais sako: „Bet mano šuo mėgsta sūrį!” Taip, mėgti ir toleruoti – skirtingi dalykai. Šuo nesupras, kad būtent tas sūrio gabaliukas sukėlė jam pilvo skausmus po kelių valandų.

Nedideli kiekiai fermentuotų produktų kai kuriems šunims gali būti toleruojami, tačiau tai labai individualu. Saugiausia tiesiog vengti.

Vakarienės likučiai – kaupiamasis efektas

Vienas kąsnelis nuo stalo gali atrodyti nekaltas. Problema ta, kad šie kąsneliai kaupiasi. Šuo, reguliariai gaunantis žmonių maisto, ilgainiui patiria pasekmes.

Nutukimas – akivaizdžiausia. Žmonių maistas paprastai kaloriškai tankesnis nei šunims skirtas, o porcijos neapskaičiuotos pagal augintinio poreikius. Papildomi kąsneliai virsta papildomais kilogramais.

Elgesio problemos – mažiau akivaizdžios, bet ne mažiau reikšmingos. Šuo, pratintas gauti maistą nuo stalo, pradeda jo reikalauti. Elgetavimas, stalo apsupimas, maisto vogimas – visa tai kyla iš nekaltai atrodančios tradicijos dalintis.

Ilgalaikės sveikatos problemos – inkstų ligos, kepenų pažeidimai, sąnarių problemos dėl antsvorio – atsiranda ne per naktį, o per metus ar dešimtmečius netinkamos mitybos.

Ką daryti, kai šuo prašo

Atsisakyti to maldaujančio žvilgsnio nėra lengva, tačiau tai – atsakingo šeimininko pasirinkimas. Yra keletas strategijų, padedančių išlikti principingiems.

Pirma – nustatyti aiškią taisyklę. Nuo stalo neduodame niekada, jokiomis aplinkybėmis. Šunys supranta nuoseklumą, o nenuoseklumas tik sustiprina elgetavimą.

Antra – pasiūlyti alternatyvą. Jei norite augintinį pavaišinti valgant, turėkite po ranka jam tinkamų skanėstų. Taip šuo jaučiasi įtrauktas, bet gauna jam saugų maistą.

Trečia – maitinti šunį jo valgymo metu, kai šeima sėda prie stalo. Užimtas savo lėkšte, jis mažiau domėsis jūsiške.

Meilė reiškiasi ne maistu

Lengva jausti, kad atsisakydami pasidalinti maistu, kažkaip nuskriaudžiate augintinį. Tačiau tikroji meilė – tai rūpinimasis jo sveikata, net jei tai reiškia pasakyti „ne” tam gailiam žvilgsniui.

Šuo nesupras, kodėl negauna to gardumo nuo stalo. Tačiau jis pajus ilgesnį, sveikesnį gyvenimą be veterinarinių procedūrų, be pilvo skausmų, be problemų, kurių galima išvengti.

Geriausias būdas parodyti meilę – užtikrinti, kad augintinis gautų jam tinkamą, subalansuotą mitybą, sukurtą atsižvelgiant į jo poreikius. Tai ne tik saugiau, bet ir paprasčiau – nei nuolat svarstyti, ar šis konkretus produktas jam tikrai nepakenks.