Kaip padėti vaikui išlaikyti draugystę po konflikto darželyje ar mokykloje

Kodėl vaikų konfliktuose nereikia iškart skambinti pavojaus varpais

Žinot, kai pirmą kartą sūnus grįžo iš darželio ašaromis, kad Lukas jį pastūmė ir dabar jie nebėra draugai, mano pirmasis instinktas buvo nešti į darželį ir… na, nežinau, gal surengti kokį draugystės tribunolą? Bet sustojau. Nes prisiminiau, kaip pati būdama mažesnė su geriausia drauge per pietų pertrauką susipykdavom dėl to, kas pirma stovės eilėje, o po pusvalandžio jau vėl kartu žaisdavom.

Vaikų konfliktai – tai normalu. Tai net būtina. Tai kaip socialinių įgūdžių treniruoklių salė, tik su daugiau ašarų ir mažiau logikos. Problema ne tai, kad konfliktai įvyksta, o tai, kaip mes, suaugusieji, į juos reaguojame. Dažnai mes arba per daug įsikišame, arba visiškai nusišaliname, o teisingas kelias kažkur per vidurį.

Vaikams reikia laiko ir erdvės išmokti spręsti nesutarimus, bet jiems taip pat reikia mūsų vadovavimo. Ne to, kad išspręstume už juos, o to, kad parodytume, kaip tai daryti. Ir štai čia prasideda tikrasis iššūkis.

Ką daryti pirmomis minutėmis po konflikto

Kai vaikas grįžta iš mokyklos ar darželio apsiverkęs arba įsiutęs, pirmiausia – kvėpuojam. Jūs kvėpuojat, vaikas kvėpuoja. Niekas neturi priimti jokių sprendimų, kol emocijos yra 100 laipsnių temperatūros.

Aš išmokau vieną triuką: neužduoti klausimų iš karto. Vietoj „Kas nutiko?!” (su visais šiais šauktukiniais ženklais balse), tiesiog pasakau: „Matau, kad tau buvo sunku šiandien. Ateik, pasėdėsim kartu.” Kartais pasiūlau arbatos ar sultinių. Skamba kvailai, bet veikia – fizinis komfortas padeda emocijoms nusileisti.

Kai vaikas pradeda kalbėti, klausausi. Tikrai klausausi, ne galvoju, ką atsakysiu ar kaip išspręsiu situaciją. Leiskite jiems išlieti viską – net jei istorija keičiasi tris kartus per pasakojimą, net jei akivaizdu, kad jie irgi prisidėjo prie konflikto. Dabar ne laikas detektyviniams tyrimams.

Pripažinkite jausmus: „Suprantu, kad tau labai skauda, kai draugas taip pasielgia.” Ne „Tai nieko tokio” ar „Rytoj užmirši”. Jų skausmas yra tikras, net jei mums atrodo, kad dėl smulkmenų.

Kaip padėti vaikui pamatyti visą situaciją

Kai emocijos jau kiek atslūgo (gal po valandos, gal kitą dieną), galima švelniai pradėti kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. Čia reikia tapti tokiu Šerloku Holmsu, tik švelnesne versija.

Užduokite atvirus klausimus: „Kaip manai, ką Lukas galvojo, kai tai darė?” arba „Kas įvyko prieš tai, kai jis tau pasakė tuos žodžius?” Vaikams sunku matyti situaciją iš kito žmogaus perspektyvos – jų smegenys dar tiesiog nėra tam pasiruošusios. Bet mes galime padėti jiems treniruotis.

Viena mama draugė pasidalino puikiu būdu: ji piešia situaciją su savo dukra. Tiesiog stiklainiukus – vienas jai, vienas draugei. Ir klausia: „Ką tu matei?” Įrašo į vieną stikliainuką. „O ką, tavo nuomone, matė Emilija?” Įrašo į kitą. Dažnai tie vaizdai labai skiriasi, ir tai tampa tokia „aha” akimirka.

Taip pat svarbu padėti vaikui pamatyti savo vaidmenį konflikte. Ne kaltinti, o tiesiog pripažinti: „Taip, Lukas neturėjo tavęs stumti. O kaip manai, kaip jis jautėsi, kai tu paėmei jo žaislą nepasiklausęs?” Tai ne apie tai, kad vaikas kaltas, o apie tai, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes.

Mokome atsiprašymo meno (ir tai tikrai menas)

Dieve mano, kiek kartų esu mačiusi priverstą „atsiprašau”, pasakytą pro dantis, kai vaikas žiūri į grindis ar į lubas – bet tikrai ne į tą žmogų, kurį turėtų atsiprašyti. Tai ne atsiprašymas, tai tik žodžiai, kuriuos suaugęs liepė pasakyti.

Tikras atsiprašymas turi tris dalis:

• Pripažįstu, ką padariau: „Atsiprašau, kad paėmiau tavo žaislą”
• Suprantu, kaip tai paveikė kitą: „Suprantu, kad tau buvo liūdna ir pikta”
• Pasakau, ką darysiu kitaip: „Kitą kartą paklausiu, ar galiu pažaisti”

Bet prieš mokydami vaikus taip atsiprašyti, turime padėti jiems tikrai pajusti gailestį. Jei vaikas vis dar įsiutęs ar įsitikinęs, kad jis visiškai teisus, priverstinis atsiprašymas nieko neduos. Geriau palaukti.

Kartais praktikuoju su dukra namuose. Žaidžiam vaidmenis: „O kaip atrodytų, jei tu atsiprašytum Sofijos už tai, kad nepakvietei jos žaisti?” Repetuojame. Skamba dirbtinai? Gal šiek tiek. Bet veikia. Kai ateina tikroji situacija, ji jau žino, ką sakyti, ir žodžiai nebeatrodo tokie bauginantys.

Kai kitas vaikas turi atsiprašyti jūsų vaiko

Štai kur tampa sudėtinga. Jūsų vaikas laukia atsiprašymo, bet jo negauna. Arba gauna tokį „atsiprašau”, kuris akivaizdžiai nerimtas. Ką darai tada?

Pirmiausia, paaiškinkite vaikui, kad mes negalime kontroliuoti kitų žmonių veiksmų. Galime kontroliuoti tik savo reakciją. Taip, tai skamba kaip koks zen išmintis, bet tai tiesa, kurią verta žinoti nuo mažens.

„Lukas gal dar nėra pasiruošęs atsiprašyti. Gal jam reikia daugiau laiko. Arba gal jo tėveliai jo dar nemokė, kaip tai daryti. Bet tai nereiškia, kad tu neturi teisės būti piktas ar liūdnas.”

Mokykite vaikus, kad jie gali nuspręsti, ar priimti atsiprašymą, ar dar ne. Tai jų pasirinkimas. Kartais reikia laiko. Kartais atsiprašymas nėra pakankamai geras, ir tai irgi normalu. Draugystė nėra apie tai, kad vienas visada nusileidžia.

Bet taip pat kalbame apie atleidimą – ne dėl kito žmogaus, o dėl savęs. „Kai mes laikome pyktį viduje, tai kaip nešioti sunkų akmenį. Atleidimas padeda tą akmenį padėti.” Su mažesniais vaikais naudoju paprastesnius žodžius, bet idėja ta pati.

Kaip padėti vaikams vėl susidraugauti

Gerai, emocijos aprimo, gal buvo atsiprašymai (arba bent jau pokalbiai), ir dabar kas? Kaip tie du vaikai, kurie vakar buvo priešai, vėl tampa draugais?

Neforsuokite. Tai pats svarbiausias patarimas. Negalite priverstinai sukurti draugystės. Tai kaip bandyti priverstinai užauginti gėlę – galite ją laistyti ir tręšti, bet ji augs savo tempu.

Bet galite sukurti sąlygas. Jei tai darželis ar mokykla, pasikalbėkite su auklėtoja ar mokytoja. Ne prašydami, kad ji „suvestų” vaikus, o tiesiog informuodami, kad įvyko konfliktas ir galbūt reikėtų stebėti situaciją. Geros pedagogės žino, kaip subtiliai sukurti situacijas, kur vaikai natūraliai vėl pradeda bendrauti.

Namuose galite pasiūlyti: „Gal norėtum pakviesti Luką ateiti pas mus žaisti?” Bet jei vaikas sako ne, neperspirti. Gal po savaitės jis pats paprašys. Vaikų draugystės turi savų bangų – kartais jie draugai, kartais ne, kartais vėl draugai. Tai normalu.

Viena strategija, kuri man padėjo: bendros veiklos. Jei vaikai yra toje pačioje komandoje, tame pačiame būrelyje ar dirba prie bendro projekto, jie natūraliai pradeda vėl bendrauti. Bendras tikslas padeda užmiršti senus skundus.

Kai draugystė tiesiog nebėra sveika

Dabar apie sunkesnę temą. Kartais konfliktas nėra vienkartinis dalykas. Kartais tai modelis. Ir kartais ta draugystė tiesiog nėra gera jūsų vaikui.

Kaip suprasti skirtumą tarp normalaus vaikų konflikto ir nesveikos draugystės? Štai keli ženklai:

• Jūsų vaikas nuolat grįžta namo liūdnas ar įtemptas po bendravimo su tuo draugu
• Vienas vaikas visada nusileisdžia, visada atsiprašinėja, visada jaučiasi kaltas
• Yra manipuliavimo: „Jei nebūsi mano draugas, aš būsiu Emilijos draugas”
• Fizinis ar emocinis smurtas, kuris kartojasi
• Jūsų vaikas keičia save, kad patiktų tam draugui

Jei matote šiuos ženklus, gali būti laikas švelniai padėti vaikui sukurti šiek tiek distancijos. Ne dramiškai, ne su paskelbimais „Tu nebegali būti su Luku draugas!” – tai tik padarys Luką patrauklesniu. Bet galite skatinti kitas draugystes, kitus užsiėmimus.

Su vyresniu vaiku galite atvirai pakalbėti: „Pastebėjau, kad po žaidimo su Luku tu dažnai būni liūdnas. Kaip tau atrodo, ar ši draugystė tau gerai?” Leiskite jiems patiems prieiti prie išvadų, tik švelniai vadovaukite.

Ir žinokite – kartais vaikai išauga iš tam tikrų draugysčių. Tai normalu ir sveika. Ne kiekviena draugystė turi tęstis amžinai, ir tai irgi svarbi pamoka.

Ką daryti, kai į konfliktą įsitraukia kiti tėvai

O, tai atskira opera. Kartais kito vaiko tėvai susisiekia su jumis. Arba jūs jaučiate, kad turėtumėte susisiekti su jais. Arba, dar blogiau, susiduria mokyklos koridoriuje ir situacija tampa keista.

Pirmiausia: kvėpuokite. Antra: prisiminkite, kad kitas tėvas tikriausiai taip pat nerimauja ir nori geriausio savo vaikui, kaip ir jūs.

Jei sprendžiate susisiekti, darykite tai neutraliai. Ne „Jūsų Lukas buvo baisus mano Jonui”, o „Sveiki, girdėjau, kad Lukas ir Jonas turėjo nesusipratimą darželyje. Norėjau pasitikrinti, ar jūs ką nors girdėjote apie tai, ir gal galėtume kartu pagalvoti, kaip padėti berniukams.”

Susitikite be vaikų pirmiausia. Išsiaiškinkite, kas iš tikrųjų įvyko (jūs girdėjote vieną versiją, jie – kitą). Dažniausiai tiesa kažkur per vidurį. Nesiginkite, kas teisus – tikslas ne laimėti, o padėti vaikams.

Kartais kiti tėvai būna neadekvatus. Gina savo vaiką kaip liūtai, net kai akivaizdu, kad jų vaikas prisidėjo prie problemos. Jei taip nutinka, tiesiog atsitraukite. Negalite pakeisti kitų žmonių. Dirbkite su tuo, ką galite kontroliuoti – savo vaiku ir savo reakcijomis.

Ir labai svarbu: nekalbėkite blogai apie kitą vaiką ar jo tėvus savo vaikui girdint. Vaikai viską girdi, net kai manote, kad negirti. Ir jie perima mūsų požiūrius. Jei mes demonstruojame pagarbą (net kai sunku), jie išmoksta to paties.

Ką šis visas draugystės cirkas mums moko

Žinot, po kelių metų stebėjimo, kaip mano vaikai navigioja draugysčių vandenyse, supratau, kad aš mokausi tiek pat, kiek ir jie. Gal net daugiau.

Išmokau, kad mano darbas nėra apsaugoti juos nuo visų konfliktų. Mano darbas – duoti jiems įrankius susidoroti su konfliktais. Skydas vs. kardas, supratote? Aš negaliu visada būti tas skytas, bet galiu išmokyti juos naudotis kardu (metaforiškai, žinoma, prašau nesikviesti darželio su tikrais kardais).

Išmokau, kad vaikų draugystės yra sudėtingos ir gražios, ir kad konfliktas nebūtinai reiškia draugystės pabaigą. Kartais tai tik augimo skausmai. Draugystė, kuri išgyvena konfliktą ir iš jo išmoksta, dažnai tampa stipresnė.

Išmokau pasitikėti savo vaikais. Jie žino daugiau, nei mes jiems priskiriame. Jie gali išsiaiškinti dalykus, jei mes jiems duodame erdvės ir vadovavimo. Ne vieno ar kito – abiejų.

Ir galiausiai išmokau, kad tobulų tėvų nėra. Kartais aš per daug įsikišu. Kartais per mažai. Kartais sakau ne tą, ką reikia. Bet kol stengiuosi, kol mokausi kartu su savo vaikais, kol rodau jiems, kad ir suaugusieji daro klaidų ir mokosi iš jų – tai jau gerai.

Taigi kai jūsų vaikas kitą kartą grįš namo verkdamas dėl konflikto su draugu, prisiminkite: tai ne krizė, tai galimybė. Galimybė išmokyti empatiją, atsakomybę, atleidimą, atsparumą. Galimybė parodyti, kad santykiai yra sudėtingi, bet verti pastangų. Ir kad jūs būsite šalia, ne kaip problemų sprendėjas, o kaip vadovas šioje kelionėje.

Ir kas žino – gal Lukas ir Jonas vėl bus geriausi draugai kitą savaitę. Arba ne. Ir tai irgi bus gerai. Nes gyvenimas tęsiasi, draugystės keičiasi, ir mūsų vaikai mokosi su kiekvienu žingsniu. O mes mokomės kartu su jais, vienas konfliktas po kito.