Kaip padėti vaikui išlaikyti draugystę po konflikto darželyje ar mokykloje

Kodėl vaikiškos draugystės kartais primena amerikietiškus kalnus

Žinot, kai mano sūnus pirmą kartą grįžo iš darželio su ašaromis akyse ir pasakė, kad jo geriausias draugas Lukas nebesidraugauja su juo dėl to, kad jis nedalinosi žaislu, aš buvau visiškai pasimetusi. Norėjosi tuoj pat skambinti to Luko mamai, eiti pas auklėtoją, o gal net pakeisti darželį (taip, žinau, skamba šiek tiek per daug, bet tokios buvo pirmosios mintys).

Vaikų draugystės – tai tikrai ne tas dalykas, kurį galima numatyti ar kontroliuoti. Viena diena jie neišskiriami, kita – geriausi priešai. Ir nors mums, suaugusiems, tai kartais atrodo kaip drama iš nieko, vaikams šie konfliktai yra tikri ir skausmingi. Jie dar tik mokosi socialinių įgūdžių, emocijų valdymo ir to, kaip išlaikyti santykius net tada, kai viskas ne taip, kaip norėtųsi.

Pirmieji žingsniai: išklausyti, o ne iš karto spręsti

Pirmasis dalykas, kurį išmokau per savo tėvystės kelionę – vaikui nereikia iš karto sprendimų. Jam reikia, kad kas nors išklausytų. Ir tai ne taip paprasta, kaip atrodo.

Kai vaikas grįžta iš mokyklos ar darželio su istorija apie tai, kaip jis susipyko su draugu, mūsų pirmasis instinktas dažnai būna pradėti duoti patarimų. „Na, tai tu eik ir atsiprašyk”, „O gal tu pats ką nors blogo padarei?”, „Nebūk toks jautrus”. Bet sustokite. Tiesiog sustokite ir išklausykite.

Aš paprastai atsisėdu šalia vaiko, kartais net ant grindų (taip, ant grindų – vaikams tai kažkodėl labiau patinka nei ant sofos), ir sakau: „Papasakok man, kas nutiko”. Ir tada tyliu. Leidžiu jam pasakoti savo versija, net jei ji skamba šališka ar nelogiška. Vaikams reikia laiko išreikšti savo jausmus, o ne iš karto gauti sprendimus.

Kartais tai trunka penkias minutes, kartais – pusvalandį. Bet tas klausymasis yra pagrindas. Jei vaikas jaučia, kad jo jausmai yra pripažįstami ir svarbūs, jis bus daug labiau atviras tolimesniam pokalbiui apie tai, kaip situaciją galima išspręsti.

Padėti suprasti, o ne kaltinti

Kai vaikas jau išsikalbėjo, ateina sunkiausia dalis – padėti jam pažvelgti į situaciją iš kitos pusės. Ir čia reikia būti tikrai atsargiam, nes vaikas negali jaustis, kad jūs perėjote į „priešo” pusę.

Aš paprastai pradedu nuo klausimų: „O kaip manai, ką Lukas galėjo jausti, kai tu nedalinais žaislu?”, „Ar tau kada nors buvo panašiai, kai kas nors nedalinosi su tavimi?”. Šie klausimai padeda vaikui pradėti mąstyti perspektyviau, bet nejaučiant, kad jis yra kaltinamas.

Su vyresniu vaiku (mokyklinio amžiaus) galima net suvaidinti situaciją. „O dabar tu būk Lukas, o aš būsiu tu. Parodyk man, kaip viskas nutiko”. Tai ne tik padeda vaikui geriau suprasti situaciją, bet ir duoda jums aiškesnį vaizdą, kas iš tikrųjų įvyko.

Svarbu pabrėžti, kad pripažinti kito žmogaus jausmus nereiškia, kad tu esi blogas ar kaltas. Tai tiesiog reiškia, kad supranti, jog kiti žmonės taip pat turi jausmus. Ši sąvoka vaikams nėra akivaizdi – ją reikia mokyti.

Atsiprašymo menas (kurio niekas mūsų nemokė)

Atsiprašymas – tai ne tiesiog žodžiai „atsiprašau”. Ir tikrai ne tas priverstinis „pasakyk atsiprašau” prie smėlio dėžės, kai vaikas murmėdamas sako žodį, bet akys rodo ką visai kita.

Tikras atsiprašymas turi tris dalis, ir aš jas visada aiškinu savo vaikams:

Pirma, pripažinti, ką padarei: „Aš nedalinaus žaislu su tavimi”. Ne „atsiprašau, kad tu supykai” ar „atsiprašau, bet tu irgi…”, o konkrečiai įvardinti savo veiksmą.

Antra, pasakyti, kad suprantai, jog tai buvo negerai: „Suprantu, kad tau buvo liūdna ir tu norėjai kartu žaisti”.

Trečia, pasakyti, kaip elgsies kitą kartą: „Kitą kartą aš padalinsiu žaislus arba pasakysiu, kada galėsi pažaisti”.

Bet štai kas svarbiausia – vaikas turi būti pasirengęs atsiprašyti. Jei jis dar piktas, įžeistas ar nepasirengęs, priverstinis atsiprašymas tik pablogins situaciją. Kartais reikia palaukti dieną ar dvi, kol emocijos nurims.

Kai kaltas ne tavo vaikas (arba atrodo, kad ne)

O dabar apie sudėtingesnę situaciją. Ką daryti, kai jūsų vaikas grįžta verkdamas, nes kitas vaikas jį stumtelėjo, pavadino negražiu žodžiu ar tiesiog atsisakė su juo draugauti?

Pirmiausia – vėl tas klausymasis. Bet šįkart jūsų vaidmuo šiek tiek kitoks. Čia reikia ne tik išklausyti, bet ir padėti vaikui pajusti, kad jis yra saugus, mylimas ir vertingas, nepriklausomai nuo to, ką kiti vaikai sako ar daro.

Aš paprastai sakau: „Man labai gaila, kad tau taip nutiko. Tai tikrai nėra malonu”. Pripažįstu jausmus, bet stengiuosi nekelti dramų į dar aukštesnį lygį. Vietoj „Oi dieve, tas Lukas yra siaubingas vaikas!” geriau pasakyti: „Kartais vaikai elgiasi nemaloniai, kai jie patys yra supykę ar nusiminę”.

Tada galima padėti vaikui pagalvoti apie galimus sprendimus. „Ką tu galėtum padaryti, jei tai nutiktų vėl?”. Galbūt pasiūlyti: „Galėtum pasakyti Lukui, kad tau nepatinka, kai jis taip elgiasi”, arba „Galėtum pažaisti su kitais vaikais, kol Lukas nurims”.

Svarbu neužauginti vaiko, kuris jaučiasi kaip auka. Bet kartu nenorime, kad jis ignoruotų savo jausmus ar leistų kitiems blogai su juo elgtis. Tai tikrai sudėtinga pusiausvyra.

Kada įsikišti ir kada leisti vaikams patiems spręsti

Štai klausimas, dėl kurio aš praradau ne vieną miego valandą: kada aš turiu įsikišti, o kada leisti vaikams patiems išspręsti konfliktą?

Bendra taisyklė, kurią bandau laikytis: jei yra fizinio smurto, patyčių ar nuolatinio emocinių skausmo – įsikišu. Jei tai vienkartinis nesusipratimas ar įprastas vaikiškas konfliktas – leidžiu jiems patiems spręsti (bet stebiu iš šalies).

Pavyzdžiui, jei vaikai susipyko dėl žaislo – tai jų problema. Jei vienas vaikas nuolat tyčiojasi iš kito, vadina jį negražiais vardais ar fiziškai skaudina – tai jau suaugusiųjų įsikišimo reikalaujanti situacija.

Kai nusprendžiu įsikišti, stengiuosi tai daryti protingai. Ne skambinti kito vaiko tėvams ir šaukti „jūsų vaikas yra siaubingas”, bet galbūt pasikalbėti su auklėtoja ar mokytoja. Pasakyti: „Pastebėjau, kad mano vaikas grįžta namo nuliūdęs dėl situacijos su Luku. Ar jūs pastebėjote ką nors darželyje/mokykloje? Gal galėtume kartu pagalvoti, kaip padėti jiems išspręsti šį konfliktą?”.

Mokytojai ir auklėtojos paprastai labai gerai žino, kas vyksta tarp vaikų, ir gali būti puikūs tarpininkai. Jie gali padėti vaikams pasikalbėti prižiūrint suaugusiajam, išmokyti juos konfliktų sprendimo įgūdžių ir stebėti situaciją.

Praktiniai būdai stiprinti draugystę po konflikto

Gerai, taigi vaikas atsiprašė (arba buvo atsiprašytas), ašaros nusausėjo, bet kaip dabar ta draugystė atrodo? Dažnai po konflikto vaikai jaučiasi nejaukiai, nežino, kaip vėl pradėti bendrauti. Čia galime padėti.

Vienas iš geriausių būdų – sukurti progą vaikams praleisti laiką kartu malonėje aplinkoje. Galbūt pakviesti tą draugą į namus žaisti, nueiti kartu į žaidimų aikštelę ar parką. Neutrali teritorija ir linksma veikla padeda vaikams „perkrauti” santykius.

Aš pastebėjau, kad kai vaikai užsiima kuo nors įdomiu kartu – stato iš kaladėlių, žaidžia lauke, piešia – jie natūraliai vėl pradeda bendrauti ir juoktis. Tas konfliktas tampa tik praeities dalimi.

Taip pat galima padėti vaikui išreikšti savo jausmus kūrybiškai. Galbūt nupiešti draugui paveikslėlį, padaryti kartu sausainių ir pasidalinti darželyje, ar parašyti (jei vaikas jau moka) paprastą užrašą „atsiprašau” ar „esu tavo draugas”.

Kai mano dukra susipyko su savo drauge Emilija, jos kartu nupiešė bendrą paveikslą – kiekviena savo pusėje. Paskui sujungėme tas puses į vieną. Tai buvo simboliška ir padėjo joms vėl pajusti ryšį.

Mokykime vaikus, kad draugystė – tai darbas

Vienas dalykas, kurį norėčiau, kad kas nors man būtų pasakęs anksčiau: draugystė nėra automatinė. Ji reikalauja pastangų, kompromisų ir kartais – atleidimo.

Vaikai dažnai mano, kad jei tu esi kažkieno draugas, tai reiškia, kad jūs niekada nesipyksite, visada žaisite tuo pačiu žaislu ir viską darysite kartu. Bet tikrovė yra kitokia, ir geriau, kad jie tai suprastų anksčiau.

Aš kartais pasakoju savo vaikams apie savo draugystes. Kaip kartą susipykau su savo geriausia drauge dėl to, kad ji nepakvietė manęs į savo gimtadienį (buvau labai įžeista!), bet paskui sužinojau, kad jos mama leido pakviesti tik tris vaikus, ir ji verkė dėl to. Kaip mes pasikalbėjom, atsiprašėm viena kitos ir mūsų draugystė tapo dar stipresnė.

Šios istorijos padeda vaikams suprasti, kad konfliktai yra normalūs ir kad draugystė gali išlikti net po nesusipratimų. Svarbiausia – norėti išspręsti problemą ir būti atviriems vienas kitam.

Kai draugystė tiesiog baigiasi – ir tai irgi gerai

Štai tiesa, kurią sunku pripažinti: kartais draugystės tiesiog pasibaigia. Ir tai yra normalu.

Ne kiekviena draugystė turi tęstis amžinai. Vaikai auga, keičiasi jų interesai, charakteriai. Kartais po konflikto tampa aišku, kad tie du vaikai tiesiog nebėra tokie suderinami, kaip buvo anksčiau.

Kai mano sūnus buvo ketverių, jis buvo neišskiriamas su berniuku vardu Tomas. Bet po kelių konfliktų ir bandymų juos sutaikyti, tapo aišku, kad Tomas tapo daug agresyvesnis, o mano sūnus – jautresnis. Jie tiesiog nebepuikiai derėjo.

Ir žinot ką? Tai buvo gerai. Mano sūnus rado kitų draugų, kurie geriau atitiko jo charakterį. Tomas irgi. Jie vis dar mandagiai sveikindavosi darželyje, bet nebesidraugavo taip artimiai.

Svarbu padėti vaikui suprasti, kad tai nereiškia, jog kas nors yra blogas ar kaltas. Tiesiog kartais žmonės eina skirtingais keliais. Ir tai yra gyvenimo dalis.

Bet kaip padėti vaikui tai priimti? Pripažinkite jo liūdesį. „Žinau, kad tau liūdna, jog nebesidraugauji su Tomu. Jis buvo tau svarbus draugas”. Bet kartu duokite vilties: „Bet žinai ką? Yra daug kitų vaikų, su kuriais gali draugauti. Ir galbūt rasi tokį draugą, su kuriuo tau bus dar linksmiau”.

Ką daryti, kai viskas susimaišo ir nežinai, kur dėtis

Pabaigai noriu pasakyti štai ką: tėvystė – tai nuolatinis mokymasis. Aš ne visada žinau, ką daryti. Kartais mano patarimai neveikia. Kartais situacija tampa sudėtingesnė, nei tikėjausi. Ir tai yra normalu.

Kai mano dukra buvo pirmoje klasėje, ji susipyko su visa savo draugių grupe. Tai buvo košmaras. Ji verkė kiekvieną rytą prieš mokyklą, nebenorėjo ten eiti. Aš bandžiau viską – kalbėjausi su ja, su mokytoja, net su kitų vaikų tėvais. Nieko nepadėjo iš karto.

Bet laikui bėgant situacija pagerėjo. Dukra rado naują draugę, kuri buvo jai tikrai artima. Ta senoji draugių grupė irgi pasikeitė, ir po kurio laiko kai kurios iš tų mergaičių vėl tapo jos draugėmis. Bet tai užtruko kelis mėnesius, ir per tą laiką aš turėjau tiesiog būti šalia, palaikyti ją ir tikėti, kad viskas susitvarkys.

Štai keletas dalykų, kurie man padėjo per tas sunkias akimirkas:

Pirma, pasitikėjimas savo vaiku. Jis stipresnis, nei manote. Vaikai turi nuostabią gebą atsigauti ir prisitaikyti. Jūsų vaidmuo – būti šalia, o ne išspręsti viską už jį.

Antra, bendravimas su kitais tėvais. Ne tam, kad kaltintumėte ar šnekėtumėte apie kitus vaikus, bet tam, kad pasidalintumėte patirtimi ir gautumėte palaikymą. Kiti tėvai irgi susiduria su panašiomis situacijomis, ir kartais tiesiog gera žinoti, kad nesi vienas.

Trečia, profesionali pagalba, jei reikia. Jei matote, kad vaikas ilgą laiką kenčia, tampa užsidaręs, nebenori eiti į mokyklą ar darželį – pasikalbėkite su vaikų psichologu. Nėra gėda ieškoti pagalbos. Kartais profesionalas gali pamatyti tai, ko mes, tėvai, nematome, nes esame per daug emociškai įsitraukę.

Ketvirta, atminkite, kad konfliktai – tai mokymosi galimybė. Taip, jie skausmingi. Bet per juos vaikai mokosi empatijos, konfliktų sprendimo, atsiprašymo, atleidimo. Šie įgūdžiai pravers visą gyvenimą. Taigi, nors dabar atrodo sunku, jūsų vaikas iš tikrųjų mokosi kažko labai vertingo.

Ir paskutinis dalykas – būkite sau atlaidūs. Jūs nevisada pasakysite teisingus žodžius. Kartais per daug įsikišite, kartais per mažai. Kartais jūsų patarimai nepadės. Ir tai yra gerai. Vaikams nereikia tobulų tėvų. Jiems reikia tėvų, kurie stengiasi, kurie yra šalia ir kurie myli juos net tada, kai viskas susimaišo.

Draugystės darželyje ir mokykloje – tai tik pradžia. Jūsų vaikas dar turės daug draugų, daug konfliktų, daug džiaugsmo ir liūdesio santykiuose. Bet jei dabar, kai jie maži, padėsite jiems išmokti svarbių dalykų – kaip klausytis, kaip atsiprašyti, kaip matyti kitų žmonių perspektyvą, kaip atleidžiant ir kaip žinoti, kada eiti toliau – jūs duosite jiems įrankius, kuriais jie galės naudotis visą gyvenimą. Ir tai yra geriausia dovana, kurią galite duoti.