Kaip Lietuvos naujienų portalai formuoja visuomenės nuomonę: ką turėtumėte žinoti prieš skaitydami

Kiekvieną rytą milijonai lietuvių atidaro telefoną ar kompiuterį ir pirmiausia pasuka į naujienų portalus. Delfi, 15min, LRT, Lrytas – šie vardai tapo kasdienio informacijos raciono dalimi taip natūraliai, kad retai kas sustoja ir pagalvoja: o kas iš tikrųjų stovi už tų antraščių? Kas nusprendžia, kuri žinia yra svarbi, o kuri – ne? Ir kodėl vienas įvykis tampa dienos tema, o kitas – dingsta be pėdsakų?

Šis straipsnis nėra apie sąmokslo teorijas ar žiniasklaidos demonizavimą. Tai bandymas analitiškai pažvelgti į mechanizmus, kuriais Lietuvos naujienų portalai formuoja tai, ką mes vadiname „visuomenės nuomone” – ir kodėl skaitytojas, kuris to nesupranta, yra pažeidžiamesnis nei mano.

Darbotvarkės nustatymas: kas nusprendžia, kas svarbu

Žiniasklaidos tyrinėtojai jau dešimtmečius kalba apie agenda-setting – darbotvarkės nustatymo efektą. Paprasčiau tariant: žiniasklaida ne visada pasako, ką galvoti, bet labai efektyviai pasako, apie ką galvoti. Lietuvos kontekste tai veikia ypač ryškiai, nes informacinis laukas yra palyginti nedidelis, o keletas dominuojančių portalų gali beveik sinchroniškai nukreipti visuomenės dėmesį į vieną ar kitą temą.

Paimkime konkretų pavyzdį. Kai 2023 metais vyko diskusijos dėl migracijos politikos, visi pagrindiniai portalai beveik vienu metu pradėjo intensyviai rodyti su tuo susijusį turinį. Tai nebuvo atsitiktinumas – tai buvo reakcija į politinę darbotvarkę, tarptautinius įvykius ir, svarbiausia, į tai, kas generuoja paspaudimus. Rezultatas: visuomenė pradėjo suvokti migraciją kaip vieną svarbiausių problemų, nors statistiškai ji galėjo būti mažiau aktuali nei, tarkime, sveikatos apsaugos finansavimo krizė, kuri tuo pačiu metu buvo aprašoma kur kas santūriau.

Praktinis patarimas čia paprastas, bet retai taikomas: kiekvieną savaitę verta paklausti savęs, kokių temų naujienų portaluose nėra. Tai, kas neminima, dažnai yra ne mažiau svarbu nei tai, kas minima nuolat. Galima naudoti paprastą metodą – palyginti Lietuvos portalų turinį su užsienio žiniasklaida (BBC, Reuters, Politico) ir pažiūrėti, kokios temos ten yra, o čia – ne.

Nuosavybės struktūra ir redakcinė nepriklausomybė: kas moka, tas užsako muziką

Lietuvos naujienų portalų nuosavybė yra tema, apie kurią retai kalbama atvirai, nors ji tiesiogiai lemia redakcinę politiką. Delfi priklauso Eesti Meedia grupei – Estijos kapitalo bendrovei. 15min yra Lrytas grupės dalis, kuri savo ruožtu turi ryšių su įvairiais verslo interesais. LRT, kaip visuomeninis transliuotojas, teoriškai turėtų būti nepriklausomas, tačiau jo finansavimas priklauso nuo Seimo sprendimų, kas sukuria subtilų, bet realų politinį spaudimą.

Tai nereiškia, kad visi šie portalai yra korumpuoti ar sąmoningai meluoja. Tikrovė yra subtilesnė ir dėl to – pavojingesnė. Redakcijos kultūra, savicenzūra, temų pasirinkimas pagal tai, kas neįžeis stambių reklamuotojų – visa tai veikia ne per tiesioginius nurodymus, o per institucinius refleksus. Žurnalistas, dirbantis portale, kurio pagrindinis reklamuotojas yra stambus bankas, instinktyviai vengės rašyti kritiškai apie bankų sektorių – net jei niekas jam to tiesiogiai nedraudžia.

Ką daryti su šia informacija? Prieš skaitydami bet kurį straipsnį apie verslą, politiką ar reguliavimą, verta bent trumpai paieškoti, kas yra to portalo savininkas ir kokie jo verslo interesai. Tai nereikalauja daug laiko – pakanka kartą susipažinti su pagrindinių portalų nuosavybės struktūra ir turėti tą kontekstą galvoje.

Kliko ekonomika ir jos pasekmės turinio kokybei

Čia reikia būti sąžiningais: didžioji dalis to, ką matome Lietuvos naujienų portaluose, yra ne žurnalistikos, o turinio verslo produktas. Skirtumas esminis. Žurnalistika klausia: kas svarbu? Turinio verslas klausia: kas generuoja paspaudimus?

Šie du klausimai kartais sutampa, bet dažnai – ne. Emociškai įkrautos antraštės, skandalingos istorijos, konfliktai tarp viešų asmenų – visa tai veikia algoritmiškai ir psichologiškai. Mūsų smegenys evoliuciškai yra pritaikytos reaguoti į grėsmę, konfliktą ir netikėtumą. Portalai tai žino ir naudoja. Rezultatas – informacinė aplinka, kurioje nuolat jaučiamas dirbtinis skubumas ir dramatizmas, net kai realybė yra kur kas nuobodesnė.

Konkretus Lietuvos pavyzdys: pažiūrėkite į bet kurio didesnio portalo antraštes per vieną dieną. Suskaičiuokite, kiek jų naudoja žodžius „šokiruojantis”, „skandalas”, „atsakė”, „išpuolis”, „pavojus”. Tada pasitikrinkite, ar straipsnio turinys iš tikrųjų atitinka tą dramatizmą. Dažniausiai – neatitinka. Tai vadinama clickbait, ir nors visi apie tai žino, tai vis tiek veikia, nes veikia automatiškai, dar prieš įsijungiant kritiniam mąstymui.

Praktinė rekomendacija: išsiugdykite įprotį skaityti ne antraštę, o straipsnį. Ir ne tik pirmą pastraipą – ją irgi dažnai rašo taip, kad palaikytų antraštės dramatizmą. Esmė dažnai slepiasi viduryje arba pabaigoje, kur jau mažiau žmonių pasiekia.

Šaltinių hierarchija: kodėl ekspertai ne visada yra ekspertai

Lietuvos žiniasklaida turi ryškų polinkį į tam tikrą šaltinių hierarchiją. Politikai, ekonomistai iš kelių pagrindinių think tankų, keletas nuolat matomų akademikų – tai tie patys veidai, kurie komentuoja viską nuo ekonomikos iki užsienio politikos. Tai sukuria įspūdį, kad egzistuoja kažkoks „ekspertų konsensusas”, nors iš tikrųjų tai tik redakcinis tingumas arba laiko stoka.

Problema ne ta, kad šie žmonės yra nekompetentingi. Problema ta, kad jų nuomonės tampa dominuojančia prizma, per kurią filtruojama tikrovė. Alternatyvūs balsai – mokslininkai iš regioninių universitetų, praktikai iš konkrečių sektorių, pilietinės visuomenės atstovai – retai pasiekia pagrindinį srautą. O kai pasiekia, dažnai pateikiami kaip „kita nuomonė”, o ne kaip lygiavertė perspektyva.

Yra ir kita problema: šaltiniai dažnai cituojami anonimiškai. „Šaltiniai teigia”, „informuoti asmenys nurodo” – tokios formuluotės leidžia portalams skelbti informaciją be galimybės jos patikrinti. Kartais tai yra teisėta žurnalistinė praktika – šaltiniai tikrai turi būti saugomi. Bet kartais tai yra tiesiog gandų sklaida su žurnalistikos fasadu.

Ką daryti? Kai matote anoniminį šaltinį, paklauskite: kokia yra šio šaltinio galima motyvacija? Kam naudinga ši informacija? Ar ji patvirtinta iš kitos pusės? Šie trys klausimai eliminuoja didžiąją dalį manipuliatyvios informacijos.

Rėminimas: kaip ta pati žinia gali reikšti skirtingus dalykus

Framing – rėminimas – yra galbūt subtiliausias ir efektyviausias visuomenės nuomonės formavimo įrankis. Tai ne apie tai, ką sakoma, o apie tai, kaip sakoma. Tie patys faktai, pateikti skirtingame kontekste, sukuria visiškai skirtingą emocinį ir kognityvinį atsaką.

Klasikinis pavyzdys iš Lietuvos konteksto: kai kalbama apie emigraciją, portalai gali rėminti tą patį reiškinį labai skirtingai. „Lietuva praranda talentus” – tai vienas rėmas, kuris sukelia praradimo ir krizės jausmą. „Lietuviai sėkmingai integruojasi Europoje” – tai kitas rėmas, kuris tą patį reiškinį pateikia kaip sėkmę. Statistika gali būti identiška, bet emocinė ir politinė žinia – visiškai skirtinga.

Rėminimas veikia ir per vizualinį turinį. Nuotrauka, pasirinkta prie straipsnio, gali sustiprinti arba susilpninti jo žinutę. Pabėgėliai, fotografuoti iš žemesnio kampo, atrodo grėsmingiau nei fotografuoti iš šono. Politikas, nufotografuotas su rimta veido išraiška, atrodo patikimiau nei tas pats politikas su juokinga grimasa. Redakcijos tai žino ir naudoja – ne visada sąmoningai, bet efektyviai.

Analitinis pratimas, kurį rekomenduočiau: paimkite vieną naujieną ir perskaitykite, kaip ją pateikia trys skirtingi portalai. Atkreipkite dėmesį ne į faktus – jie dažnai sutampa – o į tai, kokie žodžiai naudojami, kokia yra pasakojimo struktūra, kas cituojamas pirmiausia ir kas – paskutinis. Šis pratimas per kelias savaites gerokai pakeičia tai, kaip suvokiate žiniasklaidą.

Socialinių tinklų ir portalų simbiozė: kaip algoritmai keičia žurnalistiką

Šiuolaikiniai Lietuvos naujienų portalai negyvena vakuume – jie egzistuoja sudėtingoje ekosistemoje su „Facebook”, „YouTube”, „Instagram” ir kitomis platformomis. Ir ši simbiozė keičia žurnalistiką iš esmės, ne tik paviršutiniškai.

Problema ta, kad socialiniai tinklai atlygina už emociškai įkrautą, poliarizuojantį turinį. „Facebook” algoritmas, kuris ilgą laiką buvo optimizuotas pagal „engagement” – reakcijas, komentarus, dalinimąsi – faktiškai apdovanojo turinį, kuris sukelia stiprias emocijas. O stipriausios emocijos yra pyktis ir baimė. Taigi portalai, siekdami socialinių tinklų srauto, buvo spaudžiami rašyti turinį, kuris pykdo arba gąsdina.

Lietuvos kontekste tai matoma labai aiškiai. Straipsniai apie nusikaltimus, politinius skandalus, socialines įtampas gauna nepalyginamai daugiau socialinio tinklų dėmesio nei giluminiai tyrimai apie, tarkime, švietimo sistemos finansavimą ar sveikatos priežiūros reformas. Redakcijos tai mato savo analitikoje ir – sąmoningai ar ne – koreguoja turinį pagal tai, kas „veikia” socialiniuose tinkluose.

Rezultatas yra savotiškas informacinis triukšmas: daug intensyvumo, mažai gylio. Daug reakcijų, mažai supratimo. Ir visuomenė, kuri jaučiasi informuota, bet iš tikrųjų yra tik emociškai aktyvuota.

Praktinis sprendimas: apribokite naujienų vartojimą per socialinių tinklų kanalus. Eikite tiesiai į portalus, pasirinkite temas sąmoningai, o ne pagal tai, ką algoritmas nusprendė rodyti jūsų sraute. Tai reikalauja šiek tiek daugiau pastangų, bet informacijos kokybė – nepalyginamai geresnė.

LRT kaip išimtis ar taisyklės patvirtinimas?

Lietuvos radijas ir televizija dažnai pozicionuojama kaip alternatyva komercinei žiniasklaidai – visuomeninis transliuotojas, kuris tariamai yra apsaugotas nuo rinkos spaudimo. Iš dalies tai tiesa. LRT žurnalistika vidutiniškai yra gilesnė, šaltiniai – patikimesni, o sensacionalizmo – mažiau. Tai nėra atsitiktinumas: visuomeninis finansavimas iš tikrųjų suteikia tam tikrą laisvę nuo kliko ekonomikos logikos.

Tačiau LRT turi kitų problemų. Visuomeninis transliuotojas, priklausantis nuo valstybės finansavimo, yra jautrus politiniam spaudimui – ne tiesioginiam, bet struktūriniam. Kai Seimas svarsto LRT biudžetą, tai nėra neutralus techninis procesas. Tai politinis sprendimas, ir redakcija tai žino. Tai nereiškia, kad LRT yra valdžios propagandos įrankis – toli gražu. Bet tai reiškia, kad tam tikros temos gali būti traktuojamos atsargiau nei kitos.

Be to, LRT auditorija yra specifinė – vyresnė, labiau išsilavinusi, dažniau gyvenanti miestuose. Tai lemia tam tikrą turinio orientaciją, kuri ne visada atspindi visos visuomenės realybę. Regioninės problemos, kaimo gyventojų rūpesčiai, ekonomiškai pažeidžiamų grupių patirtys – visa tai LRT aprašo, bet ne visada su tokiu pat intensyvumu kaip sostinės politinį gyvenimą.

Kai informacijos daug, o žinių mažai: kaip išlikti sąmoningu skaitytoju

Visa tai, kas išdėstyta aukščiau, gali sukelti pagundą tiesiog nustoti skaityti naujienų portalus. Tai būtų klaidinga išvada. Žiniasklaida, nepaisant visų jos trūkumų, išlieka svarbiausia demokratinės visuomenės institucija. Problema ne žiniasklaida kaip tokia, o nekritiškas jos vartojimas.

Yra keletas principų, kurie iš tikrųjų keičia santykį su naujienų portalais. Pirma – informacijos diversifikacija. Jei skaitote tik vieną portalą, jūsų pasaulėvaizdis yra to portalo redakcinės politikos atspindys. Skaitykite bent tris skirtingus šaltinius – ir ne tik lietuviškus. Antra – lėtumas. Naujienų portalai yra optimizuoti greitumui. Priešingas refleksas – sulėtinti, perskaityti iki galo, paieškoti papildomos informacijos – yra vienas efektyviausių kritinio mąstymo įrankių.

Trečia – emocinio atsako stebėjimas. Kai jaučiate stiprią emocinę reakciją į straipsnį – pyktį, baimę, pasipiktinimą – tai yra signalas sustoti ir paklausti: ar ši reakcija kyla iš faktų, ar iš to, kaip faktai buvo pateikti? Ketvirtą principą galima pavadinti šaltinių grandinės sekimu: kai portalas teigia kažką svarbaus, paieškokite pirminio šaltinio. Dažnai paaiškėja, kad originalus tyrimas, ataskaita ar pareiškimas yra kur kas niuansuotesnis nei portalo interpretacija.

Galiausiai – ir tai turbūt svarbiausia – reikia priimti faktą, kad pilnas informuotumas yra mitas. Neįmanoma perskaityti visko ir suprasti viską. Geriau skaityti mažiau, bet giliau. Geriau suprasti vieną temą iš esmės nei turėti paviršutinišką nuomonę apie dvidešimt. Lietuvos naujienų portalai yra sukurti taip, kad jaustumėtės nuolat informuoti – bet tas jausmas dažnai yra iliuzija, sukurta iš antraščių, trumpų straipsnių ir emocinių reakcijų.

Žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę ne todėl, kad yra visagalė, o todėl, kad mes jai leidžiame. Sąmoningas skaitytojas nėra tas, kuris nepasitiki žiniasklaida – tai yra kita kraštutinybė, vedanti į informacinį nihilizmą. Sąmoningas skaitytojas yra tas, kuris supranta žaidimo taisykles ir pagal jas žaidžia – o ne tas, kuris mano, kad žaidimo nėra.