Kokie žaidimai gali padėti vaikams pažinti emocijas ir mokytis jas reguliuoti?

Vaikams pažinti emocijas padeda žaidimai, kuriuose reikia atpažinti veido išraiškas, įvardyti jausmus, aptarti skirtingas situacijas ir pasirinkti galimą reakciją. Mokantis emocijas reguliuoti galima pridėti vaidmeninius scenarijus, judesio ir sustojimo žaidimus, kvėpavimo veiklas bei užduotis, kuriose reikia palaukti, laikytis taisyklių ar pakeisti savo veiksmą.

Svarbus skirtumas: emocijų reguliavimas nereiškia, kad vaikas turi nustoti jausti pyktį, liūdesį ar nusivylimą. Tikslas yra išmokti atpažinti savo būseną ir palaipsniui pasirinkti saugesnį bei situacijai tinkamesnį elgesį.

„Parodyk, kaip atrodo pyktis“

Vienas paprasčiausių emocinių žaidimų nereikalauja sudėtingų priemonių. Suaugusysis įvardija emociją, o vaikai bando ją parodyti veidu ir kūnu. Po to galima apsikeisti vaidmenimis: vienas vaikas parodo emociją, kiti spėja.

Čia svarbu aptarti, kad žmonės tą pačią emociją gali rodyti nevienodai. Vienas supykęs kalba garsiau, kitas nutyla. Vienas susijaudinęs daug juda, kitas tampa labai įsitempęs.

Tokie pokalbiai padeda išvengti pernelyg paprastos taisyklės, kad kiekviena emocija visada turi vieną konkrečią veido išraišką.

„Kas nutiko prieš tai?“

Kitas žingsnis – ne tik atpažinti emociją, bet ir suprasti jos kontekstą.

Galima pateikti trumpą situaciją: vaikas pastatė bokštą, o kitas jį netyčia nugriovė. Kaip pirmasis galėtų jaustis? Ką jis galėtų padaryti? Kas padėtų nusiraminti? Tokiuose scenarijuose nėra būtina ieškoti vieno „teisingo“ jausmo. Tas pats įvykis skirtingiems vaikams gali sukelti nevienodą reakciją.

Žaidimo vertė atsiranda iš pokalbio apie galimus pasirinkimus: pasakyti, kad supykai, paprašyti pagalbos, trumpam atsitraukti ar kartu atstatyti bokštą.

Žaidimai, kuriuose reikia sustoti

Emocijų reguliacijai svarbi ir savikontrolė. Center on the Developing Child at Harvard University vykdomąsias funkcijas sieja su darbine atmintimi, protiniu lankstumu ir savikontrole. Dėl to naudingi gali būti labai paprasti žaidimai, kuriuose reikia judėti pagal signalą ir sustoti jam pasikeitus, atlikti priešingą veiksmą arba prisiminti besikeičiančią taisyklę.

Harvardo specialistų veiklų vadove tarp vaikams skirtų veiklų minimi tokie taisyklių ir judesio žaidimai, kuriuose reikia stebėti signalą, kontroliuoti impulsą ir prisitaikyti prie taisyklių.

Stalo žaidimas irgi gali tapti emocijų praktika

Įvairūs žaidimai vaikams suteikia natūralių situacijų, kuriose tenka palaukti savo eilės, susitaikyti su nesėkme, laikytis bendrų taisyklių ir stebėti kitų žaidėjų veiksmus. Šios situacijos gali tapti proga kalbėtis apie emocijas, jeigu suaugusysis nereikalauja iš vaiko tiesiog „nepykti“.

Pavyzdžiui, pralaimėjus galima įvardyti nusivylimą ir kartu aptarti, ką daryti toliau. Jei vaikas labai susierzina, galima trumpam sustoti, o ne būtinai tęsti žaidimą bet kokia kaina.

Svarbu, kad suaugusysis pats rodytų tinkamą reakciją. Vaikas daug sužino stebėdamas, kaip suaugęs žmogus reaguoja suklydęs ar pralaimėjęs.

Emocijų žaidimai geriausiai veikia ne konflikto viršūnėje

Mokyti naujo nusiraminimo būdo tada, kai vaikas jau labai stipriai supykęs, gali būti sunku. Naudingiau kvėpavimo, emocijų įvardijimo ar sustojimo strategijas išbandyti žaidimo metu, kai vaikas yra ramus.

Tuomet realioje situacijoje metodas jau bus pažįstamas.

„Eduko“ siūlomos ugdymo ir žaidimų priemonės gali būti naudojamos kaip tokios veiklos pagrindas, tačiau pati priemonė emocijų reguliavimo neišmoko. Didžiausią reikšmę turi tai, kaip suaugusysis ją naudoja: ar klausia, klausosi, padeda įvardyti jausmą ir suteikia vaikui galimybę išbandyti skirtingus reakcijos būdus.

Emocinis ugdymas todėl neturėtų apsiriboti atskira „emocijų pamoka“. Laukimas savo eilės, bendras problemos sprendimas, pralaimėjimas, susitarimas dėl taisyklių ir grįžimas į žaidimą po nusivylimo yra kasdienės situacijos, kuriose vaikas gali praktikuoti tuos pačius gebėjimus.