Kodėl vis daugiau žmonių renkasi vaikščiojimą su lazdomis – atsakymas nustebina

Prieš keletą metų, jei gatvėje pamatydavai žmogų su lazdomis, dažnas pagalvodavo – gal čia sportas vyresniems. Šiandien vaizdas pasikeitė. Parkuose, miško takeliuose, net miesto gatvėse vaikšto vis jaunesni žmonės. Ir jie juda greičiau, užtikrinčiau, tarsi žinotų kažką, ko dar ne visi suprato.

Tas „kažkas“ yra paprastas. Šiaurietiškos lazdos keičia patį vaikščiojimo pojūtį. Ir kai pabandai pats, atsiranda tas momentas… kodėl aš to nedariau anksčiau?

Pirmas kartas dažniausiai būna skeptiškas

Daug kas pradeda su lengvu nepasitikėjimu. Atrodo keista, net šiek tiek juokinga. Lazdos rankose, nors aplink lygus takas. Kam to reikia?

Bet pakanka vieno pasivaikščiojimo, kad nuomonė pradėtų keistis. Judesys tampa kitoks. Rankos įsitraukia natūraliai, žingsnis ilgėja, tempas padidėja net nepastebint. Ir svarbiausia – kūnas po to jaučiasi lengviau.

Vienas pažįstamas pasakojo, kad po pirmo karto grįžo namo pavargęs, bet tuo pačiu gerai „išjudėjęs“. Ne tas sunkus nuovargis, o toks, kuris duoda energijos.

Kūnas dirba daugiau, bet jaučiasi lengviau

Vaikščiojimas su lazdomis turi vieną keistą efektą. Dirba daugiau raumenų, tačiau pats judėjimas atrodo paprastesnis. Tarsi kūnas pasidalina krūvį. Įsitraukia viršutinė dalis – rankos, pečiai, nugara. Tai keičia visą ritmą. Žingsnis tampa stabilesnis, mažiau apkraunami keliai. Dėl to net ilgesni pasivaikščiojimai neatrodo tokie sunkūs kaip anksčiau.

Žmonės dažnai pastebi kelis dalykus gana greitai:

• lengviau išlaikyti tempą ilgesnį laiką
• mažiau spaudimo keliams ir klubams
• daugiau energijos po pasivaikščiojimo
• natūralesnis laikysenos pojūtis

Ir čia atsiranda dar vienas netikėtas dalykas. Norisi eiti dar kartą.

Tai tampa įpročiu greičiau, nei tikiesi

Iš pradžių tai tiesiog bandymas. Nauja veikla, naujas pojūtis. Bet po kelių dienų atsiranda noras pakartoti. Po savaitės – tai jau rutina. Ryte vietoj telefono naršymo – trumpas pasivaikščiojimas. Vakare vietoj televizoriaus – dar vienas ratas parke. Ir tai vyksta natūraliai, be prievartos.

Dažniausiai šiaurietiškos lazdos įtraukiamos ne dėl to, kad „reikia sportuoti“. Jos tiesiog padaro judėjimą malonesnį. O kai malonu, nereikia savęs versti.

Galva pailsi greičiau nei sporto salėje

Yra dar viena priežastis, apie kurią kalbama mažiau. Vaikščiojimas su lazdomis padeda atsijungti. Judi ritmingai, kvėpuoji giliau, aplinka keičiasi su kiekvienu žingsniu. Sporto salėje dažnai galvoje sukasi mintys. Skaičiuoji pakartojimus, žiūri į laikrodį, lauk pabaigos. Lauke viskas kitaip. Nėra spaudimo, nėra skubėjimo.

Vienas žmogus sakė labai paprastai: „tai vienintelis laikas per dieną, kai galva išsivalo“. Ir tas jausmas daugeliui tampa svarbesnis nei pats fizinis krūvis.

Kodėl vis daugiau žmonių tai atranda

Atsakymas slypi paprastume. Nereikia brangios įrangos, nereikia sudėtingų planų. Užtenka poros lazdų ir noro išeiti į lauką. Žmonės pavargo nuo sudėtingų sprendimų. Nuo treniruočių planų, kurių nesilaiko. Nuo pažadų, kurie neveikia. Todėl jie renkasi tai, kas veikia iš karto.

Šiaurietiškos lazdos duoda greitą rezultatą. Jauti kūną, jauti judėjimą, jauti pokytį. Ir tas pokytis nėra kažkur toli ateityje. Jis atsiranda jau pirmomis dienomis.

Ar verta pabandyti bent kartą?

Jei mėgsti vaikščioti – atsakymas paprastas. Taip. Jei nemėgsti vaikščioti – verta pabandyti dar labiau. Nes kartais problema nėra pats ėjimas. Problema – kaip tu eini. Kai atsiranda ritmas, įsitraukia visas kūnas, keičiasi pats jausmas.

Ir tada paprastas pasivaikščiojimas tampa kažkuo daugiau. Ne treniruote, ne pareiga, o laiku sau. Kartais būtent to ir trūksta labiausiai.