Trisdešimt metų su monetomis: vieno kolekcionieriaus istorija

Vilniaus senamiestyje, nedideliame bute, kurio langai žvelgia į Pilies gatvę, gyvena žmogus, kurio hobis tapo gyvenimo būdu. Rimantas – ne tikras vardas, jis prašė anonimiškumo – kolekcionuoja tauriųjų metalų monetas nuo 1994-ųjų.

„Pradėjau nuo vienos sidabrinės monetos”, prisimena jis, vartydamas albumą su šimtais egzempliorių. „Draugas parsivežė iš Amerikos, padovanojo gimtadieniui. Paprastas Amerikos erelis, viena uncija. Tada net nesupratau, ką turiu rankose.”

Šiandien jo kolekcija verta nedidelį butą. Bet jis neplanuoja parduoti.

Kaip hobis tampa strategija

Pirmaisiais metais Rimantas pirko chaotiškai – kas patiko, kas pakliuvo, kas tilpo į biudžetą. Grožis, istorija, egzotika. Sovietinės monetos, carų rubliai, egzotiškų šalių proginiai leidimai.

„Brangią pamoką išmokau apie 2000-uosius”, pasakoja jis. „Supratau, kad pusė mano kolekcijos yra beveik bevertė. Gražios monetos, bet numizmatinė vertė minimali, metalo vertė – irgi. Puikūs dulkių rinkėjai.”

Nuo tada požiūris pasikeitė. Kolekcija suskilo į dvi dalis: vieną – grynai kolekcinę, emocinę, kur svarbu istorija ir estetika. Kitą – investicinę, kur svarbu metalas ir likvidumas.

„Dabar maždaug 70 procentų to, ką perku, yra investicinės monetos. Klasika – Vienos filharmonija, Kanados klevo lapas, Australijos kengūra. Atpažįstamos visame pasaulyje, lengvai parduodamos, minimalus antkainis.”

Kelionė pro krizes

Per trisdešimt metų Rimantas išgyveno kelis ekonominius sukrėtimus. 1998-ųjų Rusijos krizę. 2008-ųjų pasaulinį finansų griūtį. Pandemiją. Kiekvieną kartą – pamoka.

„2008-aisiais pirmą kartą pajutau, ką reiškia turėti fizinį turtą”, sako jis. „Visi aplink panikavo, bankai svyravo, akcijos krito. O aš žiūrėjau į savo monetas ir galvojau – jos niekur nedings. Nereikia jokio banko, jokio interneto, jokio slaptažodžio.”

Įdomu, kad tais metais jis nepardavė nieko. Priešingai – pirko.

„Kai visi bėga iš rinkos, kainos krenta. Emociškai sunku pirkti, kai visur panika. Bet racionaliai – tai geriausi pirkiniai mano kolekcijoje.”

Sidabro atradimas

Ilgą laiką Rimantas koncentravosi į auksą. Sidabras atrodė kaip „jaunesnis brolis” – mažiau prestižinis, mažiau vertingas.

„Klydau”, pripažįsta jis atvirai. „Investicinis sidabras turi savo logiką, kurios iš pradžių nesupratau.”

Jis paaiškina: sidabras užima daugiau vietos, sveria daugiau, todėl saugojimas sudėtingesnis. Bet yra ir privalumų.

„Pirma, prieinamumas. Galiu nusipirkti keletą uncijų kiekvieną mėnesį, net kai biudžetas ribotas. Su auksu taip negaliu – viena uncija kainuoja tūkstančius.”

„Antra, potencialas. Sidabro ir aukso santykis istoriškai svyruoja. Kai jis nukrenta – sidabras atsilygina. 2020-aisiais, kai santykis buvo nukritęs, paėmiau didelę poziciją. Per metus ji padvigubėjo.”

„Trečia, paprasčiausiai – man patinka sidabro monetos. Didesnės, sunkesnės. Yra kažkas to svarumo rankose.”

Ką išmokė klaidos

Kiekvienas senas kolekcionierius turi istorijų apie klaidas. Rimantas nėra išimtis.

„Kartą nusipirkau „retą” monetą iš privataus pardavėjo. Kaina atrodė fantastiška, moneta – įspūdinga. Paaiškėjo, kad kopija. Praradau kelis šimtus eurų ir pasitikėjimą savo akimi.”

Nuo to laiko – tik patikimi šaltiniai. Licencijuoti prekiautojai, įrodyta reputacija, dokumentai.

„Antkainiai didesni? Taip. Bet ramybė brangesnė.”

Kita pamoka – nepasiduoti ažiotažui.

„Kai kažkokia moneta staiga tampa populiari, visi nori. Kainos šoka. Aš išmokau laukti. Ažiotažas praeina, kainos normalizuojasi. Kantrybė šiame hobyje svarbiau nei pinigai.”

Ritualo galia

Kas mėnesį, pirmą šeštadienį, Rimantas atlieka tą patį ritualą. Peržiūri kolekciją, patikrina sąrašą, įvertina, ką norėtų pridėti.

„Tai ne tik apie monetas”, aiškina jis. „Tai laikas sau. Nuo ekranų, nuo triukšmo. Sėdžiu, vartau, galvoju. Kažkas meditatyviško tame yra.”

Po to – pirkimo sprendimas. Kartais perka, kartais ne. Priklauso nuo situacijos.

„Vidurkinimo strategija. Kas mėnesį skiriu tam tikrą sumą. Kai kainos aukštos – mažiau uncijų. Kai žemos – daugiau. Per metus susidaro solidus kiekis.”

Jis parodo skaičiuoklę, kurioje vedama kiekvieno pirkimo istorija. Data, kaina, kiekis, pardavėjas.

„Be sistemos – chaosas. Su sistema – investicija.”

Šeimos reakcija

Žmona ilgai nesuprato šio pomėgio. „Kam tau tie metalai? Geriau kelionė, geriau remontas.”

Rimantas juokiasi prisimindamas.

„Kompromisą radome. Dalis biudžeto – šeimai, dalis – kolekcijai. Ir žinai kas? Kai 2020-aisiais visi nerimauja dėl ateities, ji pirmą kartą pasakė – gerai, kad turi tas monetas.”

Dabar sūnus kartais dalyvauja ritualiuose. Domisi monetų istorija, klausinėja apie šalis, iš kurių jos kilusios.

„Gal perduosiu jam ne tik kolekciją, bet ir pomėgį. Pažiūrėsim.”

Dabartinė rinka

Klausiu, ką jis galvoja apie dabartines kainas. Investicinio aukso kaina rekordinė, geopolitinė situacija sudėtinga.

„Per brangiai nepirkčiau didelių kiekių”, sako apgalvotai. „Bet mėnesinis ritualas tęsiasi. Nespekuliuoju laiku. Perku reguliariai, nesvarbu, kokia kaina. Per ilgą laiką tai pasiteisino.”

Apie prognozes kalba atsargiai.

„Nežinau, kur bus kaina po metų. Niekas nežino. Bet žinau, kad metalas liks metalas. Pinigai gali nuvertėti, bankai gali griūti, sistemos gali keistis. Uncija aukso liks uncija aukso.”

Patarimas pradedantiems

Prieš atsisveikindamas, prašau patarimo tiems, kurie tik svarsto pradėti.

Rimantas pagalvoja.

„Pradėk nuo vienos monetos. Nebūtinai brangios. Viena uncija sidabro – užtenka pajusti, kas tai yra. Palaikyk rankose, pasižiūrėk prieš šviesą, pajusk svorį.”

„Paskui nuspręsk – ar tai tau. Kai kuriems žmonėms visiškai nesvarbu, ar jų turtas fizinis, ar skaitmeninis. Jiems metalai nereikalingi. Kitiems – atvirkščiai. Tą pajusi gana greitai.”

„Ir svarbiausia – nesitikėk praturtėti greitai. Tai lėtas žaidimas. Dešimtmečių žaidimas. Jei nori greito pelno – čia ne tas. Jei nori ramybės ir ilgalaikės apsaugos – gali būti tas.”

Atsisveikiname prie durų. Pro langą matosi Vilniaus stogai, tokie patys kaip prieš šimtą metų. Kažkur bute, seife, guli monetos, kurių seniausios dar senesnės.

Metalas išlieka. Viskas kita – praeina.