Kodėl šiuolaikiniai vaikai turi per daug žaislų, bet žaidžia per mažai

Vaikų kambariai primena žaislų parduotuves. Dėžės prikrėstos konstruktorių, lėlių, mašinėlių, žaidimų. Tačiau pasiklausykite tėvų skundų – vaikai nuobodžiauja, nežino ką veikti, po penkių minučių meta naują žaislą ir reikalauja dėmesio. Paradoksas akivaizdus: daugiau žaislų nereiškia daugiau žaidimo. Dažnai reiškia priešingai.

Kai perteklius sukelia paralyžių

Psichologai kalba apie „pasirinkimo paralyžių” – fenomeną, kai per daug variantų užblokuoja gebėjimą pasirinkti bet kurį. Suaugusiems tai pažįstama iš restorano meniu ar Netflix katalogo. Vaikams tas pats vyksta su žaislais. Kai jų per daug, smegenys tiesiog nepajėgia sutelkti dėmesio į vieną daiktą.

Tyrimai rodo, kad vaikai, turintys mažiau žaislų, žaidžia ilgiau, kūrybiškiau ir giliau. Jie išmoksta vieno daikto įvairias panaudojimo galimybes, sukuria sudėtingesnius žaidimus, labiau įsitraukia. O kai žaislų šimtai – kiekvienas tampa laikinu dėmesio objektu, kuris greitai nuobodžiauja.

Štai kodėl vaikas gali gauti brangią dovaną, bet žaisti su dėže, kurioje ji atėjo. Dėžė – tai tuščia erdvė, kurią vaizduotė gali pripildyti bet kuo. Žaislas su viena funkcija ir mygtukais, kurie daro „visą darbą” už vaiką, tuo tarpu riboja kūrybiškumą.

Skirtumas tarp žaislo ir žaidimo įrankio

Ne visi daiktai, kuriuos vadiname žaislais, iš tikrųjų skatina žaidimą. Kai kurie žaislai yra pasyvūs pramogos šaltiniai – jie daro garsus, šviečia, juda, o vaikas tik stebi. Kiti yra aktyvūs įrankiai – jie nieko nedaro patys, bet tampa tuo, kuo vaikas nori, kad jie būtų.

Geriausi žaislai yra tie, kurie turi daugybę panaudojimo būdų. Medinės kaladėlės gali būti pilis, tiltas, bokštas, siena, laiptai, mašina – bet kas. Modelinas tą pačią dieną tampa maistu, gyvūnu, namais. Lėlė gali būti kūdikis, draugas, pacientas, mokinys – vaidmuo keičiasi priklausomai nuo žaidimo.

Sudėtingi elektroniniai žaislai su programuotais veiksmais atrodo įspūdingai, bet greitai nuobodžiauja. Kai vaikas paspaudžia mygtuką ir robosas atlieka tą patį veiksmą dešimtą kartą – kur čia erdvė vaizduotei? Kur galimybė eksperimentuoti, kurti, keisti taisykles?

Amžiui tinkami žaislai – mitas ar realybė

Žaislų pakuotėse nurodytas amžius dažnai labiau susijęs su saugumu nei su raidos tinkamumu. „3+” reiškia, kad nėra smulkių dalių, kurios galėtų užspringti, ne kad trejų metų vaikui būtinai bus įdomu.

Vaikai vystosi skirtingai. Vieni trejų metų jau sudėlioja sudėtingus konstruktorius, kiti ir penkerių vis dar mėgsta paprastus. Mergaitė gali mylėti mašinėles, berniukas – lėles. Visos šios klišė apie „mergaitiškas” ir „berniukiškas” žaislus daugiau žaloja nei padeda.

Svarbu stebėti savo vaiką – kas jam įdomu, kur sutelkia dėmesį, ką daro per ilgą laiką nesibodėdamas. Kai kurie vaikai yra vizualūs kūrėjai – jiems reikia piešimo, molinio darbo priemonių. Kiti – kinestiniai – jiems reikia judėjimo, kūno įtraukimo. Treti – socialiniai – jiems svarbiausias bendravimas, vaidmenų žaidimai.

Kada mažiau yra daugiau

Kai kurie tėvai eksperimentuoja su „žaislų rotacija” – didžiąją dalį žaislų paslepia ir palieka tik kelis. Po savaitės ar dviejų juos pakeičia kitais. Staiga seni, „nuobodūs” žaislai tampa įdomūs iš naujo, tarsi nauji.

Šis metodas veikia, nes vaikų atmintis trumpa, o žaislą, kurio nematei kelias savaites, smegenys traktuoja kaip naujiną. Be to, kai pasirinkimas ribotas, vaikas priverčiamas būti kūrybiškesnis su tuo, ką turi. Trys kaladėlių rinkiniai kartu sukuria chaosą, bet vienas rinkinys tampa pilimi, apie kurią sukama ištisos dienos istorija.

Japonų filosofija „ma” – tarpų ir tuštumų vertinimas – taikytina ir žaislams. Erdvė tarp žaislų taip pat svarbi kaip patys žaislai. Ji leidžia akiai ir protui pailsėti, sutelkti dėmesį, pamatyti galimybes, o ne tiesiog reaguoti į vizualinį triukšmą.

Kokybė prieš kiekybę

Vienas gerai pagamintas žaislas gali tarnauti kartoms. Senovinės medinės kaladėlės, su kuriomis žaidė tėvai, puikiai tinka ir vaikams. O plastmasinis robotas su baterijomis dažnai sulūžta per savaitę ir keliauja į šiukšlių dėžę.

Kokybė taip pat reiškia dizainą, kuris skatina vaizduotę, ne apriboja ją. Realistiškai atrodančios lėlės su detalėmis iki blakstienų leidžia mažiau erdvės fantazijai nei paprastos, stilizuotos formos. Vaikas pats savo vaizduotėje papildo detales.

Natūralios medžiagos – medis, audiniai, veltiniai – turi kitokią tekstūrą ir svorį nei plastikas. Jos kuria juslinę patirtį, kuri svarbi smegenyse. Kai vaikas laiko šiltą, sunkų medinį kamuolį, jo jutimai kiti nei laikant lengvą plastikinį. Šios subtilios skirtybės formuoja neuroninius ryšius.

Laisvas žaidimas – neįkainojamas

Geriausias žaislas – tai laikas ir erdvė laisvam žaidimui. Nuobodulys nėra blogis, kurį reikia skubiai „pataisyti” nauju žaislu. Nuobodulys – tai smegenų būsena, kuri skatina kūrybiškumą. Kai vaikui nuobodu, jis priverčiamas sugalvoti, ką veikti. Ir būtent tada gimsta įdomiausios idėjos.

Tėvų vaidmuo ne pramogauti vaiko nuolat, ne pirkti naują žaislą kiekvieną savaitę, o sukurti aplinką, kurioje žaidimas natūraliai klestėtų. Tai reiškia laiką – ne tvarkaraščių ir organizuotų veiklų, o tikrą laisvą laiką. Tai reiškia erdvę – fizinę ir psichologinę, kur vaikas gali eksperimentuoti be nuolatinės suaugusiųjų priežiūros.

Dovanos, kurios lieka

Artėjant šventėms ar gimtadieniams, spaudimas pirkti dar daugiau žaislų intensyvėja. Tačiau geriausia dovana vaikui ne būtinai tas naujausias traukinukas ar lėlė. Kartais tai patirtis – knyga, kurią skaitysime kartu, išvyka, kurią prisiminsite, bendras projektas – kepimas, kūryba, statyba.

Jei vis dėlto renkate materialią dovaną, pagalvokite apie ilgaamžiškumą ir įvairapusiškumą. Žaislai, kurie gali augti kartu su vaiku, prisitaikyti prie skirtingų raidos etapų ir žaidimų stiliaus, yra investicija, kuri apsimoka. Ne tas, kuris įspūdingiausias pakuotėje ar brangiausias kainomis, bet tas, su kuriuo vaikas grįš žaisti vėl ir vėl, atrasdamas naujas galimybes kiekvieną kartą.