09
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Velykos – dvasinės brandos šventė

Kunigas Algirdas Toliatas.

Tolerancijos link
Nustatymai

Artėja Velykos. Taip laukta šventė, su kuria siejame gamtos atgimimą, naują pradžią, viltį. Deja, krikščioniškoje tradicijoje ši šventė yra glaudžiai susijusi su kančios motyvu – tam, kad prisikeltų, Kristus turėjo mirti baisiose kančiose. Apie tai, ką ši šventė mums byloja, kalbamės su kunigu, Lietuvos policijos kapelionu Algirdu Toliatu. 

Krikščioniškoje tradicijoje Velykos, prisikėlimas, yra neatsiejamos nuo didžiulės kančios – Kristaus nukryžiavimo. Ko daugiau yra šioje šventėje – džiugesio, vilties ar kančios suvokimo?

Šie dalykai yra labai glaudžiai susiję. Deja, gyvenime džiugesys ir aukštumos labai dažnai ateina per išbandymus, per praradimus. Galima gi būtų ir be praradimų gyventi, džiaugtis gražiu gyvenimu. Bet paprastai taip nėra. Dažniausiai mes, kada viskas yra gerai, taip priprantam prie to gerumo, kad nebemokame jo vertinti. Nežinau, kodėl taip yra. Gal tai ir yra gimtoji mūsų nuodėmė... O velykinis pasiruošimas, Gavėnia, t. y. tam tikra negalia, negalėjimas, pažadina mumyse laukimą, troškimą, vertinimą, branginimą.

Velykos – dvasinės brandos šventė. Jos simbolizuoja tai, kad žmogus, eidamas per gyvenimą, susiduria su daug sunkumų, problemų, iššūkių, išdavysčių, tačiau nepalūžta nuo to, bet žengia dar vieną žingsnį gyvenimo, prisikėlimo link. Kaip sakoma, šuo loja – karavanas eina. Nebe aplinkybės diktuoja žmogui jo gyvenimo prasmę, nuotaikas, bet pats žmogus iš vidaus kyla. Šį procesą galbūt galima palyginti su drugelio subrendimu. Kai kalasi iš lėliukės drugelis, tai yra skausmingas procesas. Tačiau tame skausme, toje didelėje kovoje gimsta grožis, prasikala sparnai.

Krikščioniška, Kristaus žinia yra ta, kad Dievas prisiima mirtingą žmogaus kūną, prisiima mūsų rutiną, mūsų beprasmybę ir paverčia prasminga kiekvieną šypseną, kiekvieną apkabinimą, kiekvieną žodį. Tai yra Velykos. Ir kiekvienam jos prieinamos.

Deja, būtent per didžiąsias šventes nemažai senyvų, ligotų žmonių pasijunta nelaimingi, vieniši, apleisti. Kur jiems ieškoti paguodos? Kaip pajusti šventės džiaugsmą?

Pirmiausia mes turėtume būti solidarūs su kitais. Visa žmonija plaukiame vienu dideliu laivu. Jeigu kažkas pragręžė skylutę dugne, skęsta visas laivas. Mes esame susiję ir nieko čia nepadarysi. Kuo sąmoningesnė visuomenė, kuo labiau sugeba integruoti visus narius, tuo visi laimingesni. Kartais užtenka vienos šypsenos, vieno žodžio, vieno veiksmo. Būtent tai duoda svorį mūsų rutinai, mūsų kasdienybei.

Skandinavijos šalyse atliko laimės koeficiento tyrimą. Paaiškėjo, kad nors žmonės ten niekada taip gerai negyveno, kaip dabar, tačiau niekada nenaudojo ir tiek daug antidepresantų. Atrodytų – turi viską, bet nėra kažkokio esminio dalyko, kuris viską įprasmina. Ir atvirkščiai – gali neturėti nieko, bet turėti viską. Aišku, jokiu būdu nesinorėtų supriešinti tų dalykų – jeigu nori švęsti Velykas, turi nieko neturėti. Ne tas klausimas. Kaip sako senovės filosofai, didelis yra tas, kuris valgo iš auksinių indų kaip iš molinių. Dar didesnis, kuris valgo iš molinių indų kaip iš auksinių. Šis pavyzdys kalba, kad laimės suteikia tai, kaip mes mokame žavėtis savo rutina, įprasminti nepatogius, net ir skausmingus dalykus.

Neįgalūs, senyvi žmonės yra mūsų turtas, bet prie to reikia pribręsti. Čia ilgas susivokimo, brandos procesas, į kurį reikia eiti žingsnis po žingsnio. Tą gali daryti ir dvasininkai, ir šviesuoliai, ir patys žmonės su negalia. Štai parolimpinis čempionas Mindaugas Bilius sako, kad negalia buvo antras jo gimimas. Ir šį kartą sąmoningas. Atrodo, nebebuvo prasmės gyventi – tiek sulaužytas, gal ir nepasveiks, nevaikščios. Tačiau pats pasirinko gyventi. Ir daug kas tapo prasminga. Mindaugas yra vilties nešėjas. Jis parodo, kad mes, visko turėdami, galime būti tokie susireikšminę, pasipūtę, pilni nepasitikėjimo, visokios tuštybės, arogancijos, pavydo.

Linkėčiau sugebėti kitą priimti su jo netobulumais, ligom ar negalia, su jo kitoniškumu, gera nuotaika ar bloga nuotaika... Nekritikuoti, išgirsti, integruoti.

Vis dėlto ne visada lengva susitaikyti su skaudžia kasdienybe, netektimis – ar tai būtų sveikatos praradimas, ar artimo žmogaus išėjimas... Juk kiekvieno gyvenime būna duobių, kuriose labai sunku įžiūrėti prasmę?

Kahlilis Džibranas sako: „Jeigu tu gyvenime niekada neverksi graudžiausiom ašarom, niekada ir nesijuoksi.“ Gyvenime taip yra. Mūsų dugnas yra tiesiogiai susijęs su mūsų aukštumom.

Gyvenime pasitaikančios duobės išprovokuoja mumyse polėkį, jautrumą, suvokimą. Ne visada, žinoma, kartais žmogus ir lieka toje duobėj. Bet svarbiausia, kad su Dievu mes galime išeiti iš duobės. Nesvarbu, ar mes kalno viršūnėj, ar duobėj, jeigu esame su Dievu, viskas yra įmanoma. Gyvenime yra visokių situacijų ir tikrai ne viskas lengva, bet labai dažnai būtent tie dalykai, kurie yra patys sunkiausi, kartu ir pastūmėja mus Dangaus link.

Liga gali būti žudanti. Žmogus gali paskęsti liūdesy, nusiminime ir pranykti prie televizoriaus – atrodytų, neverta nieko daryti, esi niekam nereikalingas... Arba atvirkščiai – gali tapti misionieriumi, kaip Nikas Vujičičius. Nereikia, kad visi taptų vujičičiais, bet kiekvienas iš mūsų gali tapti liudininkais ten, kur esame. Būdami, gyvendami, mes suteikiame kažkam prasmę, kažkam duodame galimybę gimti. O jeigu to nepadarome, kažką apiplėšiame. Pirmiausia, žinoma, save.

Yra labai gražūs žodžiai: „O laime, tave aš pažinau iš tavo žingsnių kada tu nuėjai.“ Gyvenime dažnai taip būna, kad mes pajaučiam tik tada, kada prarandame.

Kartais tenka išgirsti, kad negalia – Dievo bausmė, imama ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko, kažką kaltinti.

Iš tiesų mes kartais turime labai neteisingą stereotipą, kad Dievas mus baudžia. Tai yra visiškas absurdas, visiška nesąmonė. Reikia neužmiršti, kad mes atėję į šį pasaulį jau nuo pat pradžių žinojome, kad šis gyvenimas yra laikinas, tarpinė stotelė. Mes atėjome tam, kad subręstume dvasiškai, kad išmoktume gerbti, pasitikėti, kad suaugtų mūsų dvasia, kad prasikaltų mūsų sparnai. Žinome, kad išeisime – anksčiau ar vėliau. Mūsų tikslas – kuo prasmingiau nugyventi tiek dienų, kiek turėsi. Su tom galimybėm, kurias turėsi. Dievas niekada mūsų nebaudžia. Jis ateina į mūsų negalią, į mūsų gyvenimą, kur mes bebūtumėm, kokios bebūtų situacijos. Manau, kad ieškoti, kodėl taip atsitiko, kodėl būtent man, o ne kitam, yra pats tuščiausias laiko gaišimas, vedantis į savidestrukciją. Vietoj to, kad galvotum, kaip aš galiu šitoj situacijoj eiti į priekį, šiais klausimais save nužudai.

Mačiau kartą ant jauno vaikino kapo lentelę su užrašu: „Gyvenimas efemeriškas, išskyrus amžinąjį gyvenimą.“ Amžinasis gyvenimas – tai būtent tos akimirkos, pilnos gyvenimo, pilnos prasmės.

Labai dažnai per didžiąsias metų šventes įsisukame į rūpesčių verpetus, ir kitą kartą net nepajuntame džiaugsmo. Ką daryti, kad iš tiesų ateitų šventė?

Kelionė į Velykas yra dėkojimas. Suvokimas, kad viskas, ką mes turime, yra dovana. Ir tai ne vienadienis dalykas. Reikėtų nuolatos tą daryti. Galime užsivesti dėkingumo dienoraštį. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną atsikėlę užsirašykime 10 dalykų, už kuriuos norėtume padėkoti. Už žmones, kuriuos sutiksiu, darbus, kuriuos darysiu. Nesvarbu – patogius, nepatogius. Kiekvieną vakarą apmąstykime, kaip tai pavyko, ką turėtume padaryti kitaip, jei Dievas duos galimybę dar gyventi. Norėčiau palinkėti, kad mes sugebėtume vesti tą Gavėnios dienoraštį. Gavėnia nėra kažkoks blogis, kurį mes turime išgyventi sukandę dantis. Tai yra dėkingumas mumyse. Yra sakoma – jeigu žmogus jaučiasi mylimas ir myli, jam nereikia savęs lyginti su kitais. Linkiu, kad mes su savo negalia nepultume savęs lyginti su kitais, tiesiog jaustumėmės mylimi ir mylėtume. Čia mūsų siekiamybė, čia mūsų sparnai. O kelias to link yra dėkingumas. Ir tai yra tikrosios Velykos, dvasinės.

Noriu palinkėti visiems išgyventi Velykas – kad mūsų akys spindėtų Dangumi, Dievu, Begalybe.

Kalbėjosi Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt