09
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Irma Zabulionytė – Metų panevėžietė

Tarp šiemet apdovanotų panevėžiečių – ir Irma Zabulionytė (pirma iš kairės).

Tolerancijos link
Nustatymai

Daugelis savivaldybių tradiciškai metų pabaigoje išrenka daugiausiai nuveikusius miestiečius. Džiugu, kad tarp jų kartais pamatome ir negalią turinčių žmonių pavardes, tarsi liudijimą, kad negalia netrukdo daryti reikšmingus darbus. Šiemet Metų panevėžiete tapo Irma Zabulionytė. 

 

Panevėžio meras Rytis Račkauskas Irmai Zabulionytei įteikė Metų panevėžietės apdovanojimą.

Centras tapo namais

I. Zabulionytė vadovauja agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriui. Šis skyrius gyvuoja jau 25 metus. 2002 metais prie jo buvo įkurti šeimos namai, kur teikiama kompleksinė pagalba šeimai. šiuo metu čia veikia moterų krizių centras, vaikų dienos centras, labdaros valgykla, kur kasdien pamaitinama 50 žmonių. Paramos šeimai tarnyboje lankytojai gali gauti drabužių, maisto. Specializuotos pagalbos centras padeda ištikus krizei. Čia rūpinamasi skriaudžiamais, stokojančiais žmonėmis.

Irma neslepia šiuo metu visa galva pasinėrusi į darbus, nebeturinti laiko niekam kitam. Bet nesiskundžia. „Mano vieta čia. Man patinka padėti kitiems žmonėms, gera jaustis reikalingai, kai gali būti naudinga“, – sako moteris. Galbūt toks požiūris į darbą ir lėmė, kad ji buvo pastebėta.

Irma neslepia – nėra lengva. „Aš nuolat pasiekiama – ar dieną, ar naktį. Per dieną daugiausiai su visais šnekuosi, bendrauju, o būtinus darbus atlieku vakarais, kartais aukoju ir miego valandas“, – I. Zabulionytė prisipažįsta, kad centras yra tapęs jos namais. Moteris sako jaučianti, kad būtina suteikti galimybę jos globojamoms moterims išsikalbėti – joms labai svarbus įgalinimas, tikėjimas, kad pajėgs susitvarkyti pačios. „Žmonėms trūksta išklausymo – visi bėga, nepastebi vienas kito. Reikia padėti pamatyti situaciją tarsi iš šalies – juk neišsprendžiamų problemų nėra“, – svarsto I. Zabulionytė. Apie krizių centre atsidūrusias moteris Irma gali ilgai pasakoti – daugelis jų patyrusios vyrų smurtą, su mažais vaikais ant rankų turėjo išeiti į niekur. Krizių centre jos atrado paguodą.

Irma pasakoja, kad tenka susidurti ir su tokiais atvejais, kai ateina žmogus ir prisipažįsta 3 dienas nevalgęs. „Žmonių, kurie Lietuvoje neišgyvena iš gaunamų pajamų, tikrai yra“, – sako Irma. – Kartais neįgaliojo pensija būna tokia, kad susimokėjęs už butą žmogus nebeturi už ką nusipirkti valgyti.“

I. Zabulionytė taip pat labai džiaugiasi, kad 2015 metais buvo baigta Šeimos namų pastato rekonstrukcija, atnaujinti baldai, čia dabar šilta, jauku.


Perėmė pareigas iš mamos

Irma šias pareigas tarsi paveldėjo – perėmė iš mamos. Kai panevėžiečių Motina Terese vadinama Marija Zabulionienė susirgo sunkia liga, kažkam reikėjo rūpintis centro reikalais. Tada Irma ir įsitraukė į darbus. Vėliau, mamai mirus, ją išrinko centro vadove, šias pareigas pradėjo eiti jau oficialiai. Gydytoja, šeimos centro namų įkūrėja M. Zabulionienė, ir pati yra gavusi metų panevėžiečio apdovanojimą. Antrą kartą ji buvo apdovanota po mirties – gavo dienraščio „Sekundė“ ir savaitraščio „Panevėžio balsas“ įsteigtą specialią nominaciją „Už žmogiškumą“. I. Zabulionytė sako, kad jų šeimoje įprasta padėti kitiems – jei reikia ką nors pavežti, kviečia tėtį, broliai padeda surinkti maisto produktus ir pan.

Moteris sako, kad būna, jog žmogus ateina į pokalbį ir akivaizdžiai sutrinka, pamatęs jos negalią. Tačiau pašnekesiui besibaigiant viskas pasikeičia.

Mergina įsitikinusi, kad gyventi reikia natūraliai, taip, kaip visi. „Visą gyvenimą ėjau koja kojon su visais, taip įrodydama, kad niekuo nesiskiriu nuo kitų – juk neskirstome žmonių pagal akių ar plaukų spalvą. Galiu padaryti viską, gal ir dar daugiau nei kiti. Negalia – man tik papildomas sunkumas“, – sako Irma. Ji prisimena, kad šeimoje visi 3 vaikai augo vienodai – ėjo į mokyklą, po to kasdien važinėjo į paskaitas, baigė universitetą. Buvo nelengva – teko įveikti daug laiptų. Vėliau Irma dirbo grafikos dizainere-maketuotoja. Paskui, nusprendusi, kad nori tobulėti, mergina viena išvažiavo į Italiją, kur metus savanoriavo. Tai, pasak Irmos, buvo gera savarankiškumo mokykla. Moteris neslepia, kad kartais neišvengdavo ir keistų žvilgsnių bei skaudžių replikų. Keista, bet Italijoje Irma sako to nepatyrusi.

„Labai džiaugiuosi šiuo apdovanojimu, nes žmonės mane vertina ne dėl negalios, o dėl to, kokia esu, kad vertina mane ne kaip žmogų su negalia, o kaip organizacijos vadovę“, – sako I. Zabulionytė.

Tiesa, Irma apgailestauja, kad neretai negalią turintiesiems tenka įveikti daugybę kliūčių. Tarkim, net ir svarbiausi objektai Panevėžyje nėra pritaikyti: nei savivaldybė, nei Darbo birža, nei teismo pastatas, kur jai neretai tenka lankytis dėl darbo reikalų. „Viena laimė, kad vaikštau su ramentais, – svarsto Irma, – tad vargais negalais tuos laiptus galiu įveikti.“


Siūlė pirkti karstą

Irmos diagnozė – diastrofinė displazija. Vos gimus mergaitei, jos negalia buvo akivaizdi. Gydytojai tėvams nieko gero nežadėjo. Pirmi jų žodžiai buvo: „Gal pirkit karstą“. Niekas nežadėjo, kad ji vaikščios, kalbės, netgi užsiminė, kad neprotaus. Tėvai taip lengvai nepasidavė – išbandė visus įmanomus gydymo būdus. Irma patyrė 10 operacijų, daugelis iš jų – kojų. Pirmą išgyveno būdama vos 6 mėnesių, paskutinę – šių metų gegužę. Ne visos buvo sėkmingos. Teko susidurti ir su nemenkomis komplikacijomis.

Dabar Irma vaikšto su ramentais, tačiau kai reikia įveikti kiek didesnį atstumą, persėda į vežimėlį. „Džiaugiuosi, kad galiu vairuoti mašiną. Be jos neįsivaizduoju, kaip būtų“, – sako moteris. Tik šioks toks neteisybės pojūtis yra, mat kompensacijos, kaip kiti neįgalieji, už automobilį Irma negauna, nes jos ligos nėra kriterijų sąraše.

I. Zabulionytė sako, kad Metų panevėžietės apdovanojimą laiko įvertinimu ne tik sau, bet ir visai organizacijai, visiems jos darbuotojams. Joje šiuo metu dirba 20 žmonių, 12 iš jų – savanoriai. Yra žmonių, kurie be atlygio čia dirba 20 metų. „Kiek­vienas žmogus turėtų nors dalį savo laiko skirti kitiems. Tai labai moko altruistiškumo, – sako Irma ir priduria: – padėti kitiems yra lengviau, nei stengtis dėl savęs.“

„Kalėdos – labai gražus laikas, susikaupimo metas. Tai – pradžia, kuri įkvepia geriems darbams, šviesioms svajonėms. Linkiu būti jautresniems kitiems, tikėti žmonėmis ir neprarasti vilties, stiprybės eiti į priekį, jei kas nors nepasisekė“, – sako I. Zabulionytė.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt