Nenuleiskime rankų gindami savo teises ir gyvenimas pasiūlys naujų galimybių

Monika Ošmianskienė dažnai susitinka, bendrauja su negalią turinčiais žmonėmis.

Tolerancijos iššūkiai
Nustatymai

Seimo narei, Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkei Monikai Ošmianskienei iššūkiai, su kuriais susiduria žmonės su negalia, buvo žinomi ir iki tampant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare, o netrukus – ir parlamentare. Aktyvi neįgaliojo vežimėliu judanti moteris, vadovaudamasi nuostata „Eini, darai, keičiasi“, buvo atkreipusi atsakingų institucijų dėmesį į ne vieną žmones su negalia jaudinančią problemą, paskatinusi imtis pokyčių. Jau beveik metai Monika – Seimo narė. Pasiteiravome, kaip čia jai sekasi ginti žmonių su negalia teises.

Tapus Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininke Jums atsiskleidė gerokai platesnis žmonių su negalia gyvenimo vaizdas. Kas kelia didžiausią nerimą? Kokių problemų sprendimo, Jūsų nuomone, atidėlioti jau nebegalima?

Pati opiausia ir labiausiai sprendimo reikalaujanti problema yra artimųjų išlaisvinimas nuo slaugos ir nuolatinės priežiūros. Kiekvienas žmogus privalo turėti savo gyvenimą, galimybę dirbti, ilsėtis, lavintis, pramogauti. Deja, bet šiandien sunkų ligonį ar neįgalų asmenį šeimoje turintieji dažnai paaukoja savo gyvenimą slaugai, taip ir save pasmerkdami skurdui, emociniam bei fiziniam išsekimui. Slauga, globa, ilgalaikė priežiūra – klausimai, kuriuos pagaliau reikia išspręsti. Jie aktualūs ir žmonėms su negalia, ir senstančiai visuomenei.

Antras be galo svarbus klausimas yra švietimas plačiąja pras­me. Kiekvienas turi gebėti susirasti reikiamą informaciją, žinoti savo teises, pastebėti atsirandančias galimybes.

Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė.

Neįgaliųjų teisių komisijos posėdžiai tapo daug dažnesni, į juose nagrinėjamus klausimus žvelgiama plačiau, savo įžvalgomis kviečiami pasidalyti ir atsakingų institucijų, ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Tačiau kad problemos būtų sprendžiamos, negana vien aptarti situaciją. Ar grįžtate prie iškeltų klausimų, domitės jų tolesne eiga?

Be abejo. Daug Seimo nario darbo vyksta užkulisiuose – pasitarimai, raštai, laiškai. Yra daug klausimų, kuriuos stebiu, judinu: tai ir vaistai epilepsija sergantiems, nacionalinis krizių centras autistiškiems asmenims, aplinkos prieinamumas, susisiekimas, turizmas, teisinės pagalbos prieinamumas žmonėms su negalia.

Neįgaliųjų teisių komisijos posėdžiuose pavyko geriau išsigryninti, kas kurioje ministerijoje vyksta, priminti, kad žmonės su negalia yra ir jų darbo lauko sritis, identifikuoti, kad kai kurie anksčiau pasirašyti memorandumai, planai, susitarimai neturi „šeimininkų“, todėl „dulka stalčiuje“. Ketinu aktyviai vesti parlamentinę kont­rolę dėl Vyriausybės numatyto pasirengimo proceso 2024 metams, kai įsigalios Švietimo įstatymo pataisos dėl vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais bendrojo ugdymo mokyklose. Taip pat dėl Memorandumo, kuriuo savivaldybės ir Vyriausybė įsipareigojo kiekvienais metais visavertiškai pritaikyti bent po vieną švietimo ir sveikatos įstaigą kiekvienoje savivaldybėje.

Seimo nariais tapus neįgaliojo vežimėliu judantiems žmonėms, atsirado proga realiai įvertinti Parlamento pritaikymą kitaip judantiems asmenims. Vis dėto nei paties pastato, nei jo aplinkos pritaikymu Seime apsilankę žmonės su negalia nesidžiaugė. Kokių pokyčių pasigedote Jūs, kad prieinama būtų ne tik Seimo, bet ir visa aplinka?

Seime buvo atlikti minimalūs pakeitimai, kad būtų išvis įmanoma judėti, bet visavertiško prieinamumo nėra, nors čia nuolat lankosi žmonių su negalia organizacijų atstovai, vyksta ekskursijos, parodos ir kiti renginiai. Labai svarbus dalykas kiekvienam žmogui, kurio pasigedau, buvo tualetai. Vienintelis šiuolaikinius standartus atitinkantis sanitarinis mazgas buvo prie pat išėjimo iš Seimo, tad norint juo pasinaudoti, kiekvieną kartą tekdavo leistis keltuvu žemyn ir eiti pro apsaugą. O ir ten dažniausiai stovėdavo grindų valymo mašina. Tad kreipiausi į Seimo kanceliariją ir pateikiau sąrašą būtinų stambesnių ir smulkių pakeitimų. Paprašiau įsivertinti Seimo prieinamumą naudojantis Neįgaliųjų reikalų departamento parengtu universalaus dizaino įrankiu. Tačiau esminis mano kreipimosi punktas buvo prašymas užsakyti visavertišką Seimo prieinamumo žmonėms su negalia projektą pas profesionalius projektuotojus. Jį turint galima būtų planuotis biudžetą bei pakeitimus ateityje.

Galiu pasidžiaugti, kad Seimo kanceliarija atsakingai pažiūrėjo į keliamą problemą ir didžioji dalis pateiktų trūkumų yra ištaisyta. Pradėta ir prieinamumo projekto pirkimo procedūra.

Visai nesenai dar papildomai kreipiausi dėl Seimo posėdžių vaizdo medžiagos titravimo, kad vaizdo turinys taptų suprantamas ir prieinamas žmonėms su klausos bei regos negalia.

Vis nepavyksta sutarti, kaip išspręsti žmonių su negalia užimtumo problemas. Pasak Jūsų, Lietuva yra įstrigusi „nedarbo spąstuose“, kai žmonės tiesiog renkasi nedirbti. Turite viziją, kaip perkirsti šį Gordijaus mazgą?

Šiuo metu žmonėms, ypač regionuose, pasiskaičiavus išlaidas transportui, o dar jei gauna šildymo išlaidų ar kitas kompensacijas, tikrai gali būti visai nepatrauklu dirbti. Manau, kad sprendimas tam – neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) didinimas. Taip atsirastų didesnis pajamų skirtumas tarp įvairių socialinių išmokų ir atlyginimo.

Kita opi problema yra susisiekimas – nuvykimas iki darbo vietos. Tai itin skaudu kalbant apie žmones su negalia. Drauge su Susisiekimo ministerija pasirašėme Memorandumą dėl transporto infrastruktūros pritaikymo individualių poreikių turintiems žmonėms. Susisiekimo ministerija įsipareigoja iki 2027 m. įgyvendinti viešojo transporto pertvarką – viešojo transporto priemones ir jomis keliauti reikiamą infrastruktūrą pritaikyti žmonėms, turintiems negalią, ir tam tikslui investuoti ne mažiau kaip 0,5 mlrd. eurų. Prie Memorandumo tikslų nuolat kviečiame jungtis įvairias organizacijas bei savivaldybes.

Prie Memorandumo prisijungė ir VšĮ „Socialinis taksi“ bei didžiausia Lietuvoje pavėžėjimo paslaugas teikianti įmonė „Bolt“, kurios paslaugų spektre jau atsirado ir žmonėms su negalia prieinami automobiliai bei asistavimo paslauga. VšĮ „Socialinis taksi“ bando kurti mobilumo tinklą visoje Lietuvoje, bandomieji projektai neužilgo turėtų startuoti keliose savivaldybėse. Na, o aš kuo galiu palaikau politiniame lygmenyje ir linkiu visokeriopos sėkmės.

Neįgalieji palankiai vertina Jūsų pastangas išplėsti sąrašą, pagal kurį skiriamos kompensacijos automobiliui įsigyti. Tikriausiai yra ir daugiau iniciatyvų, kurios jau prasiskynė kelią?

Pirmasis simbolinis pasiekimas yra tai, kad Neįgaliųjų teisių komisija dabar Seimo statute įtvirtinta kaip nuolatinė, todėl galės tęsti savo darbą nepriklausomai nuo politinių vėjų Seime.

Sąrašas dėl automobilių kompensavimo jau yra pakoreguotas žmonėms, kuriems sunku judėti, atsisakant kojų stiprumo vertinimo balais, mat buvo situacija, kai net sunkiai judant ir turint progresuojančią ligą automobilio kompensacija nebūdavo skiriama. Dabar išlindo dar viena spraga dėl žemaūgių žmonių. Todėl labai svarbu nenuleisti rankų, kalbėti ir veikti. Nepatingėti skųsti NDNT sprendimą, jei jis neteisingas. Pradžioje reiktų skundą pateikti pačiai NDNT, o po to ir Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jei vis dar gaunate neigiamą atsakymą, bet jaučiate neteisybę – rašykite man.

Taip pat pavyko pasiekti, kad būtų skiriami elektriniai vežimėliai vaikams, ko iki šiol nebuvo.

Pavasario sesijoje buvo svarbių Statybos įstatymo pakeitimų. Vietoje Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos, kurios darbas žmonių su negalia bendruomenės netenkino, statybos projektus tik­rins ir savo parašą ant statybos projektų dės ekspertai. Tikimės aukštesnės kokybės. Taip pat koreguojant projektą ir aplinkos prieinamumui keičiantis statybų eigoje, bus privaloma pakartotinė ekspertizė. Aplinkos prieinamumas, įskaitant aplinkos atitiktį specialiesiems žmonių su negalia poreikiams, taps viešuoju interesu statyboje – nebelieka teisinių spragų ir erdvės interpretacijoms, ar aplinkos prieinamumas žmonėms su negalia yra viešasis interesas.

Taip pat pavyko „prastumti“ įstatymo pataisas, kurios leis specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems ir pagal socialinių įgūdžių ugdymo programą besimokantiems mokiniams, kuriems tekdavo praleisti mokslus dėl ligos, mokytis iki mokslo metų pabaigos ir iki 23 metų. Iki šiol, sukakus 21-iems, jie būdavo išprašomi iš mokyklos net mokslo metams nesibaigus.

Žmonių su negalia gyvenime netrūksta ir pozityvių dalykų, teigiamų pokyčių. Kas džiugina Jūsų širdį?

Labai jaučiu vykstantį pokytį Lietuvoje ir tai tikrai džiugina. Net ir priešiškai nusiteikę asmenys (o tokių Seime netrūksta) jau nebedrįsta taip drąsiai pasisakyti žmonių su negalia įtraukties klausimais. Tačiau Lietuvoje daug daugiau empatiškų ir norinčių padėti bei prie pokyčių prisidėti žmonių, tereikia su jais kalbėtis, parodyti, įvardyti.

Tapus Seimo nare tenka sutikti nemažai įvairių žmonių su negalia. Mane labai džiugina, kai sutinku aktyvius, veikiančius, dirbančius ir net savo verslus, nepaisant sunkios negalios, kuriančius žmones. O tokių tikrai yra!

Labai noriu kreiptis į tuos, kurie įstrigę namuose, kuriems atrodo, kad jau nieko jų gyvenime naujo negali būti. Nepasiduokite, yra internetas, junkitės prie kokios nors asociacijos ar į grupes. Susipažinkite. Būtinai mokykitės ko nors naujo ir patys nepastebėsite, kaip gyvenimas atneš naujų galimybių.

Kalbėjosi Aldona MILIEŠKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje