Liga ta pati, o parama skiriasi keliasdešimt kartų

Justas Džiugelis. Asmeninio archyvo nuotr.

Tolerancijos iššūkiai
Nustatymai

Onkologinės ligos diagnozę Lietuvoje kasmet išgirsta apie 18 tūkst. žmonių. Ši žinia dažnam ne tik sukelia šoką, bet ir apsunkina tolesnį gyvenimą: ne visi onkologiniai ligoniai gali grįžti į darbą, o dėl sutrikusios sveikatos atsiradę gyvybiškai svarbūs poreikiai reikalauja gerokai daugiau lėšų. Kaip į tai reaguoja sunkiais gyvenimo tarpsniais žmonėms padėti turinčios savivaldybės?

Skirtingose savivaldybėse – skirtinga parama

Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) atliko 2020 m. onkologiniams pacientams skirtų vienkartinių išmokų reglamentavimo Lietuvos savivaldybėse tyrimą. Jis atskleidė, kad savivaldybės taiko skirtingus socialinės paramos modelius, nustato skirtingas vienkartinių ir socialinių išmokų mokėjimo sąlygas ir suteikia skirtingo dydžio pašalpas. Išmokų dydžiai kai kuriose savivaldybėse skiriasi dešimtimis kartų – nuo 64 iki 3 600 eurų.

Viešai apie tokias disproporcijas kalbėti paraginęs Seimo narys Justas Džiugelis neabejoja, kad tai skatina atskirtį bei neužtikrina minimalių onkologinių pacientų poreikių. „Kovodami su liga, net ir vartodami kompensuojamuosius vaistus bei naudodamiesi kompensuojamuoju gydymu, onkologiniai pacientai tam, kad greičiau sustiprėtų po chemoterapijos, radio­terapijos kursų ar chirurginių operacijų naudoja papildomas sveikatinimo priemones, moka už specialistų konsultacijas. Be to, ne visi vaistai ir gydymas yra kompensuojami, tad onkologine liga susirgęs žmogus patiria kur kas daugiau išlaidų, o jo pajamos smarkiai sumažėja, todėl ypač svarbi valstybės pagalba“, – nuotolinėje spaudos konferencijoje teigė politikas.


Kreiptis gali tik sunkiai sergantys

POLA direktorės Neringos Čiakienės teigimu, 59 savivaldybėse iš 60 onkologinė liga yra prilyginama situacijai, kai žmogus gali kreiptis pagalbos. Tačiau, pasak jos, pacientams, siekiantiems vienkartinės išmokos, savivaldybės taiko skirtingus tinkamumo kriterijus.

Tyrimas atskleidė, kad 46 savivaldybės yra nustačiusios galimybę kreiptis dėl pašalpos skyrimo nepriklausomai nuo onkologinės ligos rūšies ar stadijos. Tačiau 14 savivaldybių pacientai prašymą gali pateikti tik tuo atveju, jei liga diagnozuota pažengusios stadijos. N. Čiakienė pateikė palyginimą, kokios pagalbos gali tikėtis III stadijos onkologine liga susirgę Panevėžio ir Pakruojo gyventojai: Panevėžyje gyvenantis ligonis gali gauti iki 440 eurų, Pakruojyje – iki 600 eurų. Pak­ruojyje paciento pajamos nėra vertinamos, Panevėžyje jos privalo būti mažesnės nei 448 eurai per mėnesį. Panevėžyje asmuo gali kreiptis kartą per metus, o Pakruojyje – esant realioms aplinkybėms daugiau nei vieną kartą per metus.

Kauno onkologinėmis ligomis sergančių moterų draugijos „EIVENA“ vadovės Dalios Barauskienės nuomone, savivaldybių sprendimas padėti tik III ar IV stadijos vėžiu sergantiems žmonėms nėra teisingas. „Jei tau diagnozuota I ar II stadija, nepatenki į sąrašą. Ir I stadijos vėžys gali būti labai agresyvus, – sako pati daug metų su onkologine diagnoze gyvenanti moteris. – Išmokas gaunančių žmonių nereikėtų skirstyti į grupes, tiesiog numatyti, kad jos skiriamos onkologiniams ligoniams.“

Dalia Barauskienė.

Pajamos – papildoma kliūtis

D. Barauskienės nuomone, kreipiantis išmokos rimta kliūtimi tampa ir pajamų vertinimas. „Kai 2008-aisiais sužinojau apie vienkartinę išmoką ir kreipiausi dėl paramos, išgirdau, jog mano pajamos per didelės. Daugiau ir neprašiau“, – prisimena moteris.

Skiriant pašalpą pajamų dydis vienam šeimos nariui vertinamas ir kitose savivaldybėse. Jis taip pat svyruoja nuo 128 iki 700 eurų.

Pasak D. Barauskienės, su šia kliūtimi susiduria daug onkologinę diagnozę turinčių moterų. „Viena mūsų draugijos narė bandė gauti išmoką – įvertino namą, garažą, jos vardu turėtą automobilį ir padarė išvadą – tu turtinga, nepriklauso, – pasakoja „EIVENOS“ vadovė. – Bet juk tas turtas pelno neduoda, pinigų negauni, o papildomų išlaidų turi – reikia vaistų, tyrimų, įvairių paslaugų, kurių negali nusipirkti. Turi kažką parduoti, kažko atsisakyti.“

D. Barauskienės nuomone, parama onkologiniams ligoniams turėtų būti tikslinė, neapsiribojanti vien pinigais, pasiūlanti ir nemokamų paslaugų, kitokios pagalbos.


Reikia rinkti čekiukus

Šiaulių miesto moterų krūties patologijos asociacijos „SALVIA“ vadovė Nijolė Pročkienė atkreipia dėmesį ir dar į vieną reikalavimą – kad gautum išmoką, turi įrodyti patyręs su liga susijusių išlaidų, rinkti jas patvirtinančius dokumentus. Norėsi kompensacijos už pirktus vaistus – turėsi pridėti receptą ir kasos čekį, vykai į konsultaciją ir patyrei transporto išlaidų – pateik gydytojo siuntimą ir bilietus. „Viena mūsų asocia­cijos narė pusę metų sąžiningai rinko tuos čekiukus, bet juos pateikusi savivaldybei išgirdo, kad neatitinka reikalavimų – esą per daug gauna“, – pasakoja N. Pročkienė ir priduria nesuvokianti, kaip galima taip tyčiotis iš žmogaus. – Juk tada, kai moteris kreipėsi dėl šios išmokos, specialistai matė, kokios jos pajamos, tad jeigu jos per didelės, kam reikėjo liepti rinkti išlaidas pagrindžiančius popieriukus.“

N. Pročkienė prisimena, jog prieš keletą metų susirgusiems onkologine liga Šiauliuose buvo galima gauti vienkartinę išmoką ir panaudoti ją savo nuožiūra. Jos nuomone, taip reikėtų daryti ir ateityje. „Žmogus pasijustų apsaugotas – nors kartą per metus parodytas dėmesys labai svarbus ne vien finansiškai, bet ir psichologiškai“, – įsitikinusi ji.

Nijolė Pročkienė.

Skirtingos išmokos toje pačioje savivaldybėje

Nevienodos ne tik skirtingų savivaldybių onkologiniams pacientams skiriamos išmokos. Kaune gyvenančios moterys tikina, kad jų gaunamų vienkartinių pašalpų dydžiai priklauso nuo to, kokioje seniūnijoje gyvena. Šilainiuose gyvenanti Valerija pasakoja apie tai, kad galima gauti pašalpą, nugirdusi netikėtai, tad kreipėsi į savo seniūniją. „Reikėjo iš gydytojo atnešti pažymą su ligos kodu, seniūnijoje užpildė reikiamus dokumentus ir gavau 60 eurų. Jau keturis kartus kreipiausi – kartą per metus gaunu tokio paties dydžio vienkartinę pašalpą“, – pasakoja ji.

O štai Gričiupio seniūnijoje gyvenančios Jolantos gaunama vienkartinė išmoka tesiekia vos 30 eurų. „Tik prieš porą metų sužinojau apie tokią galimybę, nors ne kartą lankiausi seniūnijoje, prašiau paramos, sakiau, kad viena auginu dukrą, turiu paskolą, bet man buvo atsakyta“, – pasakoja moteris. Nustebino ir pagaliau vis dėlto skirta pašalpos suma – buvo girdėjusi, kad kitose seniūnijose gyvenančios moterys gauna bent dukart daugiau. Tačiau, pasak Jolantos, jai buvo paaiškinta esą Gričiupio seniūnijoje daug gyventojų, daug besikreipiančių. Be to, moteris kreipėsi metų pabaigoje, kai išmokoms skirtos lėšos buvo besibaigiančios. Tą pačią sumą Jolanta gavo ir kitais metais – ir vėl buvo metų pabaiga, lėšų ir vėl trūko.


Atsiranda naujų poreikių

Jolanta atvira: vėžys sukėlė ir visą puokštę kitų ligų: „Dabar turiu papildomas 7 diagnozes, kurių iki onkologijos nebuvo. Joms gydyti taip pat reikia ir vaistų, ir procedūrų.“

Moters nuomone, išmokų dydis neturėtų priklausyti nuo to, kokiame mieste ar seniūnijoje gyveni, kokias pajamas gauni. „Jeigu tokiems ligoniams skiriama pašalpa, ji turėtų būti vienoda. Gydymas ir pasek­mės vienodos, lydinčios ligos reikalauja dar daugiau išlaidų nei pats gydymas, – svarsto Jolanta. – Kartą per metus atliekamas nemokamas kraujo tyrimas, bet jeigu jis atliktas vasarį, o liepą pasijutau blogai ir noriu jį pakartoti, turiu mokėti, nes nemokamą jau išnaudojau. Ir masažų, limfodrenažų reikia daugiau nei vieno kurso.“

Jolantos nuomone, vienkartinės išmokos galėtų būti nuo 200 iki 500 eurų: „Tada nereikėtų galvoti: nevalgysiu, nes reikia nusipirkti kokybiškų vaistų. Turi būti apskaičiuota, kokie atsiranda poreikiai susirgus onkologine liga. Norėtųsi sekti sveikatos būk­lę – pasidaryti daugiau kokybiškų tyrimų, bet nėra pinigų – nedarai.“ Tai, pasak moters, ne kokios nors nepagrįstos užgaidos, o gyvybiškai svarbūs dalykai. „Labai daug išė­jusių moterų – jeigu būtų gavusios reikiamą paramą, netaupiusios, anksčiau pasidariusios tyrimus, būtų gyvos ir šiandien, – neabejoja Jolanta ir dalijasi dar vienu pastebėjimu: – Daugelis moterų nustoja bendrauti, jų negali prakalbinti, užsisklendžia ir numiršta. Pinigų reikia ir pas gerą psichologą nueiti.“


Reikia suvienodinti paramą

Seimo nario J. Džiugelio nuomone, POLA atliktas tyrimas atskleidė, kad gyvename 60 greičių Lietuvoje, todėl būtina suvienodinti onkolologinėmis ligomis sergantiems žmonėms skiriamą paramą. Jis kreipėsi į Lietuvos savivaldybių asociaciją, visų savivaldybių merus bei administracijos vadovus, ragindamas nustatyti ir aprašyti vienodas sąlygas, kurioms esant onkologinis pacientas galėtų pretenduoti į išmoką; nustatyti vienodą sumos rėžį, suteikti didesnes vienkartines išmokas pacientams, kurie serga ypač sudėtinga onkologine liga ar jos forma, kai reikalingas inovatyvus gydymas. Seimo narys taip pat rekomenduoja onkologiniams pacien­tams suteikti ne tik vienkartines, bet ir periodines išmokas, kai reikia apdrausti sveikatos draudimu nedraustus asmenis arba apmokėti sveikatos priežiūros paslaugas neturintiems jokių pajamų. „Reikia nustatyti minimalius išmokų rėžius, ypač tose savivaldybėse, kuriose šiuo metu išmokų dydžiai nuo kitų savivaldybių skiriasi dešimtis kartų“, – sakė politikas. Pasak J. Džiugelio, pasirengti šioms permainoms reikia laiko, tačiau jeigu po metų pokyčių nebus, problemai spręsti politikas žada pasitelkti įstatymus.

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje