Ką menas gali papasakoti apie negalią?

Profesorius Tomas Šekspyras. Paskaitos vaizdo įrašo stop kadras.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Vilniuje įsikūręs meno ir edukacijos centras „Rupert“ pakvietė į virtualią paskaitą, skirtą negalios vaizdavimui mene apmąstyti. Per socialinį tinklą Facebook transliuojamą paskaitą iš savo namų Anglijoje, Norvičo mieste, skaitė socialinių mokslų tyrėjas ir visuomenės veikėjas, profesorius Tomas Šekspyras.

„Rupert“ kuratorius Yatesas Nortonas, pristatydamas lektorių, pabrėžė, kad jis – ypač spalvinga asmenybė: socialinių mokslų tyrėjas, Londono higienos ir atogrąžų medicinos mokyklos negalios tyrimų profesorius, Britų akademijos bendradarbis, buvęs Šiaurės rytų menų tarybos pirmininkas ir Anglijos menų tarybos narys, „Nuffield“ bioetikos tarybos narys, yra dirbęs Pasaulio sveikatos organizacijoje, daug prisidėjo prie viešosios politikos neįgaliųjų teisių klausimais, be to, yra sukūręs keletą vaizduojamojo meno kūrinių, ne vieną radijo laidą (pastaruoju metu veda autorinę radijo laidą „BBC Radio 4“ kanale). Yra išleidęs knygas „Seksualinė politika ir negalia“, „Neįgaliųjų teisės ir neteisybės“, „Negalia – pagrindai“ ir kt.


Titulu nesinaudoja

T. Šekspyras gimė 1966 m. Eilsberio mieste, centrinėje Ang­lijos dalyje. Jo tėtis buvo gydytojas, o mama – medicinos sesuo. Tomui nuo gimimo diagnozuota achondroplazija, genetinė liga, lemianti žemą ūgį ir kaulų distrofiją. Nuo 9 iki 17 metų jis mokėsi Redlio internatinėje berniukų mokykloje. Įgijęs vidurinį išsilavinimą įstojo į Kembridžo universitetą, ten studijavo kalbas, o vėliau ėmė domėtis socia­liniais ir politikos mokslais. Jį baigęs įsidarbino spaustuvėje, po to dirbo teatro administratoriumi, vėliau grįžo į Kembridžą ir apsigynė sociologijos magistro ir daktaro laipsnį. Jo daktaro disertacijos tema – negalios suvokimo būdai. T. Šekspyras dėsto įvairius, daugiausiai su negalios tyrimais susijusius dalykus. Nuo 2008 m. dėl stuburo komplikacijų Tomas juda neįgaliojo vežimėliu. Buvo vedęs, turi sūnų ir dukrą.

Įdomu, kad T. Šekspyras yra tolimas žymiojo dramaturgo Viljamo Šekspyro giminaitis, be to, turi baroneto titulą, kurį paveldėjo 1996 m. mirus tėvui, o šis buvo paveldėjęs iš savo tėvo, šiuo titulu apdovanoto už ilgametį darbą Jungtinės Karalystės parlamente ir kitus nuopelnus valstybei.


Negalios sampratos

Paskaitoje T. Šekspyras pirmiausiai aptarė tris neįgalumo sampratas. Pirmoji – neįgalumas kaip medicininė problema, kai negalią turintys žmonės suvokiami kaip nevisaverčiai, riboti, gailesčio reikalingi visuomenės nariai. Antroji samprata – neįgalumas kaip socialinė problema. Šio požiūrio pasekėjai tvirtina, kad žmonės neįgaliais tampa dėl visuomenės barjerų, o ne dėl savo kūno defektų ar sutrikimų. Turintieji negalią išstumiami iš visuomenės, nepagarbiai reprezentuojami viešojoje erdvėje, nors dėl jų negalios kalta pati visuomenė. Socia­linius barjerus galima panaikinti samdant asmeninį asistentą savarankiškam gyvenimui užtikrinti.

Pats profesorius palaiko trečiąją poziciją, kuri tvirtina, kad negalia yra kur kas platesnis reiškinys, todėl norint jį apibrėžti neužtenka medicininio ar socialinio požiūrio. Pasak T. Šekspyro, negalią turintys žmonės yra priklausomi nuo kitų fiziškai, jiems reikalinga medicininė pagalba, bet turėdami asmeninius asistentus jie gali būti socia­liai nepriklausomi. Jis siūlo atsisakyti nuostatos, kad tarp neįgaliojo ir jo padėjėjo tegali būti funkciniai, bejausmiai santykiai.


Negalios vaizdavimas mene

Nors T. Šekspyras yra sukūręs keletą meno kūrinių, instaliacijų, dalyvavo šiuolaikinio šokio pasirodymuose, vaidino monospektakliuose, susuko keletą dokumentinių filmų, menininku savęs nelaiko. Kaip mokslininkas, tyrinėjantis įvairius su negalia susijusius reiškinius, pastebi, kad menas daugelį reiškinių gali perteikti kur kas įtaigiau, negu išsamiausi tyrimai ar ilgiausios paskaitos. Pasak jo, menas – tai puikus pasaulio tyrinėjimo būdas.

Paskaitoje aptardamas negalios vaizdavimą mene, profesorius rėmėsi keliais neįgaliųjų menininkų pavyzdžiais, tarp jų – Didžiosios Britanijos ir Palestinos menininkės Monos Hatoum kūryba. Šios menininkės kūrinio „Untitled (wheelchair)“ („Be pavadinimo (neįgaliojo vežimėlis)“) nuotrauka papuošė 2006 m. išleistos T. Šekspyro knygos „Neįgaliųjų teisės ir neteisybės“ viršelį. Iš nerūdijančio plieno sukurta skulptūra vaizduoja vežimėlį, kurio ratai tokie maži, kad jame sėdintis žmogus pats niekaip negalėtų juo važiuoti, o vežimėlio rankenos padarytos iš peilių, todėl nesusipjaustęs rankų vežimėlio nepastumsi. Pasak profesoriaus, ši skulptūra kelia įvairiausių emocijų, perteikiančių negalią turinčio žmogaus ir jį prižiūrinčiojo santykį, įtampą, skausmą ir kitus jausmus.

T. Šekspyras siūlo įsižiūrėti į negalią vaizduojančių menininkų darbus, nes jie padeda geriau suvokti negalios išraiškas, negalią turinčių žmonių jausmus, kalba apie fizinius ir komunikacinius barjerus, su kuriais jie susiduria, skatina susimąstyti apie norą būti savarankiškam, suprastam, pripažintam.

Baigdamas paskaitą jos dalyviams profesorius parodė savo draugės, cerebriniu paralyžiumi sergančios tapytojos Lucy Jones portretą „Intelect with wheels“ („Intelektas rateliuose“). „Man šis darbas labai patinka, ir ne todėl, kad jis vaizduoja mane. Tai atsitiktinumas, kad žmogus atsiduria vežimėlyje, taip gali atsitikti bet kam, bet tai neapibrėžia nei to žmogaus, nei jo gebėjimų“, – sakė T. Šekspyras.

Sigita INČIŪRIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt