Tokie namai reikalingi ne tik neįgaliesiems, bet ir visai visuomenei

Laurai labai patinka karštu vašku marginti velykaičius. Snieguolė Butrimavičienė su savarankiško gyvenimo namų gyventojomis.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Kauno pakraštyje įsikūrusiuose savarankiško gyvenimo namuose – prieššventinės nuotaikos. Merginos tvarko kambarius ir aplinką, ruošiasi Velykoms, o laisvesnę valandėlę radusi Laura imasi dar ir kūrybinės veiklos – vingriais karšto vaško ornamentais gražina margučius.

Bendri rūpesčiai, atsakomybė už pasiskirstytas pareigas šiuose namuose jau trejus metus gyvenančioms proto negalią turinčioms merginoms dar visai neseniai buvo tikras iššūkis, o dabar vis labiau užpildo jų kasdienybę. Dideliuose globos namuose visą savo gyvenimą praleidusios merginos jautėsi tarsi prašalaitės – viską už jas nuspręsdavo ir padarydavo kiti.

Esminis pokytis įvyko apsigyvenus Snieguolės Butrimavičienės įkurtuose savarankiško gyvenimo namuose. Vis didesnius į pertvarkos procesą įsitraukusios įstaigos tikslus atspindi net jos pavadinimo pokytis – trečiaisiais veiklos metais viešoji įstaiga „Būkime drauge“ tapo VšĮ „Tapk laisvas“.


Idėją parsivežė iš Vokietijos

Su intelekto negalią turinčiais žmonėmis S. Butrimavičienė dirba jau daugiau kaip 20 metų. Viskas prasidėjo gana netikėtai. Snieguolė jau turėjo inžinerinį išsilavinimą, kai Lietuvoje atsirado socialinio darbuotojo profesija, kuria ji susidomėjo. „Buvo įdomu, norėjosi daugiau sužinoti, pačiai patirti, kokia tai specialybė“, – prisimena naujoms studijoms pasiryžusi moteris. Per pažintinę praktiką studentai lankėsi įvairiuose vaikų, senelių namuose. Buvo užsukę ir į tuometinį Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionatą. Po poros savaičių ji dar kartą pravėrė šios įstaigos duris. „Aš noriu čia dirbti“, – savo apsilankymo priežastį išdėstė direktoriui. Tuo metu įsidarbinti nebuvo lengva – šalyje buvo gana didelis nedarbas, todėl santūri direktoriaus reakcija Snieguolės labai nenustebino, bet pasiryžimo siekti užsibrėžto tikslo neužgesino. Maždaug po pusmečio ji pradėjo dirbti šiame pensionate auklėtoja-specialiąja pedagoge ir tapo viena pirmųjų diplomuotų socialinių darbuotojų.

„Tai buvo didelė institucija, dar dirbome pusiau tarybinių laikų metodais“, – prisimena Snieguolė. Bet, pasak jos, pamažu ir čia viskas ėmė keistis. Labiausiai akis atvėrė komandiruotės į Vokietiją, Olandiją, Ameriką, Švediją: „Pamatėme visai kitą pasaulį, norėjosi, kad ir Lietuvoje taip būtų.“

Šios kelionės įkvėpė Snieguolę imtis konkrečios veiklos – Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionate įkurti savarankiškų jaunuolių skyrių, kuriame neįgalūs žmonės pabandė gyventi minimaliai padedant įstaigos darbuotojams. Iš šio skyriaus nemažai jaunų žmonių išėjo į savarankišką gyvenimą. „Mes buvome pirmieji Lietuvoje, leidę institucijos gyventojams mokytis profesinėse mokyklose, bent šiek tiek dirbti“, – pasakoja Snieguolė.

Vis dėlto veikliai moteriai to neužteko. Ramybės nedavė Vokietijoje matytas pavyzdys – nedideliame mieste negalią turinčių žmonių tėvai nupirko seną malūną su prie jo buvusiais pastatais, viską suremontavo ir įkūrė savarankiško gyvenimo namus su dirbtuvėmis, sodu, daržu. Juose įsikūrė 20 negalią turinčių žmonių. „Labai norėjau įrodyti, kad ir pas mus taip galima“, – šypsosi moteris. Tad įkūrė viešąją įstaigą „Būkime drauge“ ir Kauno pakraštyje nusipirko apleistą namą. Per pusmetį jį suremontavo ir įkūrė namus keturioms intelekto negalią turinčioms merginoms. „Šiuo metu mes gyvename ne prasčiau nei Vokietijoje – turime namus, vykstame į keliones, dirbame. Nesiskiriame nuo kitų žmonių, – džiaugiasi Snieguolė. – Bendradarbiaujame su viena Vokietijos organizacija, jos nariai Kalėdų mugėje pardavinėja mūsų merginų sukurtus rankdarbius, palaiko mus.“


„Institucinis paveldas“ – našta, kurią nelengva nusimesti

Kurdama savarankiško gyvenimo namus S. Butrimavičienė planavo priimti 6 negalią turinčius našlaičius, tačiau juose apsigyveno 4 globos įstaigose užaugusios intelekto negalią turinčios merginos. Dvi iš jų turėjo šiokios tokios neinstitucinio gyvenimo patirties: Jolanta, išėjusi iš Vilijampolės socialinės globos namų, jau buvo gyvenusi pas Snieguolę, Žana – pas globėją, paskui – Kartų namuose. Kitos dvi merginos – Nina ir Laura čionai atkeliavo iš Kėdainių socialinės globos namų. Snieguolė neslepia – joms persiorientuoti, priprasti prie naujų gyvenimo sąlygų buvo nelengva.

Instituciniuose globos namuose gyvenantys žmonės pripranta, kad jiems viskas paduota, padaryta. O čia viskuo reikia rūpintis pačioms: ir maistą pasigaminti, ir kambarį susitvarkyti. O supratimo, kaip tai daryti, – jokio. Pavyzdžiui, merginos nusipirkdavo pakuotę dešrelių ir iš karto visas suvalgydavo. „Išlikęs besaikis valgymas, matyt, susijęs su alkio prisiminimais, todėl jos ir valgo pilna burna, netaupo, nes bijo, kad paskui gali nebūti“, – svarsto pašnekovė.

Dar vienu „instituciniu paveldu“ Snieguolė vadina ir tai, kad merginos neturėjo jokių įgūdžių, kaip elgtis su pinigais, nes niekada jų ir neturėjo. Įsikūrusios savarankiško gyvenimo namuose dalimi savo pinigų jos gali disponuoti pačios. Deja, ir dėl įgūdžių stokos, ir dėl savo negalios ne visos moka skaičiuoti. Pasak Snieguolės, šioms pamokoms taip pat prireikė ir laiko, ir kantrybės, ir išmonės. „Suradome puikią motyvaciją pinigams taupyti – tai kelionės, – pasakoja namų „Tapk laisvas“ vadovė. – Už susitaupytus pinigus plaukėme keltu į Stokholmą, keliavome po Žemuosius Tatrus Slovakijoje, Lenkijoje, dažnai važinėjame po Lietuvą.“ Merginoms tai irgi nauja patirtis. Tik grįžusios iš vienos kelionės net neraginamos jau taupo kitai.


Darbas augina savivertę

S. Butrimavičienė įsitikinusi – bene labiausiai savivertę augina darbas. Proto negalią turinčiam žmogui jį susirasti labai sunku, bet užsivėrus vieno darbdavio durims Snieguolė su savo gyventojomis beldėsi į kitas. Atkaklios pastangos davė rezultatą – dvi šių namų merginos turi nuolatines darbo vietas ir po pusę dienos sėkmingai darbuojasi.

Didžiausią darbo stažą turi Jolanta – jau ketvirtus metus viename dienos centre dirba valytoja. Pasak Snieguolės, ten merginą giria, ir ji pati labai vertina šį darbą. „Aš dirbu“, – dažnai didžiuodamasi sako Jolanta.

Nuo rugsėjo dirba ir Žana. Negalią turinčia mergina patikėjo ir netgi specialią darbo vietą sukūrė kavinės „Pilnas samtis“ vadovė. Kavinė įsikūrusi netoli savarankiško gyvenimo namų, mergina į darbą vaikšto pėsčiomis. Žana atrado save – darbas jai teikia pasitikėjimo savimi.

Snieguolė džiaugiasi, kad prie darbo linkusi ir Laura. Grįžusi atostogų iš Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centro, kur mokosi ir treniruojasi (mergina – Lietuvos jėgos trikovės čempionė savo svorio kategorijoje, Specialiosios olimpiados žaidynių aukso medalininkė), visada susiranda, kur vieną kitą mėnesį padirbėti.

Prie atliekas rūšiuojančių neįgaliųjų grupės prisijungė ir Nina. Nuo jogurto indelių nuplėšti popierėlius – darbas nesunkus, bet pojūtis, kad sugebi tai padaryti ir netgi šiek tiek užsidirbti – labai įkvepiantis.


Čia – ne projektas, čia – namai

S. Butrimavičienė sako, kad merginos šiuose namuose galės gyventi tiek, kiek norės. „Čia ne koks nors terminuotas projektas, čia – jų namai, – pabrėžia moteris. – Tapusios savarankiškomis, ateityje galės pačios kurti savo ateitį. Dvi merginos užsirašė į eilę socialiniam būstui gauti. Ar jai atėjus jau bus pasirengusios išeiti – parodys laikas. Bet jau dabar kalbame su jomis, skatiname taupyti pinigus – juk reikės baldus nusipirkti, atsiras kitų poreikių.“ Dvi merginos gyvena atskiruose kambariuose, kitos dvi kol kas dalijasi vienu, bet kadangi Laura didžiąją laiko dalį praleidžia Radviliškyje ir į Kauną grįžta tik savaitgaliais ar per atostogas, galima sakyti, kad taip pat gyvena atskirai.

Snieguolė pastebi, kad institucijose gyvenę žmonės pripratę būti dideliame būryje – iš jų išėjusiems po vieną ar dviese gyventi liūdna. „Tos žmonių gausos ypač trūko iš Kėdainių pas mus apsigyvenusioms merginoms. Pusę metų jos gedėjo buvusių draugų. Viena gal net porą kartų buvo užsiminusi, kad jai čia per sunku, bet dabar jau apsiprato ir ji, ir mes“, – sako Snieguolė.

S. Butrimavičienė džiaugiasi, kad jos įkurti proto negalią turinčioms merginoms skirti savarankiško gyvenimo namai nesukėlė vietos bendruomenės pasipriešinimo. „Ko gero, sulaukėme vienintelio klausimo – ar čia nebus apgyvendinti vaikai, – prisimena ji. – Neigiamas atsakymas nuramino. Bendruomenė mus priėmė taikiai – tik įsikūrę prisistatėme, papasakojome, kas mes esame. Dalyvaujame bendruomenės renginiuose, draugaujame su parapija. Merginos draugiškai šnekučiuojasi su kaimynystėje gyvenančiomis močiutėmis, vardais vadinasi, sodinukais dalijasi.“

Snieguolė neslepia – per trejus metus buvo visko: sėkmių ir suklupimų, juoko ir ašarų, bet stiprėjantis merginų savarankiškumas, jų laisvėjimas, didėjančios galimybės bendruomenėje jaustis kaip visiems įkvepia ir toliau eiti į priekį. „Tokie namai reikalingi ne tik šiems žmonėms, bet ir mūsų visai demokratėjančiai visuomenei“, – įsitikinusi S. Butrimavičienė.

Aldona DELTUVAITĖ
VšĮ „Tapk laisvas“ archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt