Nori kieme įsirengti neįgaliajam skirtą stovėjimo vietą – susimokėk

Prie socialinių būstų Pilaitės mikrorajone Vilniuje įrengtos neįgaliųjų automobiliams statyti skirtos vietos.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Kaunietė Angelė Rudžianskaitė susidūrė su keista situacija – vieną dieną dingo prie daugiabučio namo, kuriame ji gyvena, buvęs neįgaliojo ženklas, suteikiantis teisę statyti toje vietoje automobilius judėjimo sutrikimų turintiems žmonėms. Paaiškėjo, kad norėdama, jog būtų įrengtas naujas ženklas, ji turi apsilankyti (kitaip tariant, apriedėti) ne vienoje institucijoje, be to, dar ir susimokėti už ženklo pastatymą.

Už neįgaliojo ženklą prašo susimokėti

1997 metais A. Rudžianskaitės gyvenamojo namo kieme (Kauno Eigulių mikrorajone), gavus seniūnijos, policijos ir savivaldybės leidimus buvo pastatytas ženklas „Stovėti draudžiama“ ir pažymėta geltona linija. Tai buvo padaryta pagal tuo metu galiojančias taisyk­les – po šiuo ženklu neįgalieji automobilius statyti gali. Toje vietoje ji daug metų ir palikdavo savo automobilį. Moteris sako, kad už ženklo pastatymą ji susimokėjo 127 litus. Pernai vasarą jis be jokio įspėjimo buvo nupjautas. Moteris nustebo – kaip galima šitaip, nepranešus, panaikinti ženklą, už kurį ji buvo sumokėjusi.

Ėmė visur skambinti, klausinėti. Išgirdo atsakymą, kad ženklas neatitiko šiuolaikinių reikalavimų, todėl buvo panaikintas. O norint, kad jis būtų vėl pastatytas, reikia kreiptis iš naujo. Prasidėjo vaikščiojimas po institucijas: seniūnija, policija, būsto valda. „Kad pateikčiau reikiamus dokumentus, teko du kartus važiuoti į seniūniją ir policiją. Susidūriau su didžiausiais nepatogumais: seniūnija visiškai nepritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms, o pandusas į policijos pastatą taip užstatytas automobiliais, kad tarp jų pravažiuoti vežimėliu neįmanoma“, – ne pačios stipriausios sveikatos moteris pasakoja ne vieną valandą praleidusi mindama įvairių institucijų slenksčius. Pagaliau leidimas buvo gautas.

Galima džiaugtis? Ne visai – pasirodo, ženklą teks įrengti už savo lėšas. Tai kainuos nei daug, nei mažai – 140 eurų. Be to, reikės pačiai susitarti su darbus atliekančia įmone UAB „Kauno gatvių apšvietimas“. „Ar tada aš galėsiu būti tikra, kad tos vietos niekas neužims?“ – domisi moteris. Jai buvo paaiškinta, kad ne – neįgaliojo ženklu pažymėtoje vietoje automobilį galės statyti visi, kurie turi teisę naudotis neįgaliojo automobilio statymo kortele. A. Rudžianskaitė dirba Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kartais iš darbo tenka grįžti vėlai, kai kieme nebūna laisvų vietų, tad automobilį prisieina statyti parduotuvės kieme. Norint nuvažiuoti iki namų tenka įveikti daugybę kliūčių.

„Kokiu įstatymu remiantis aš antrą kartą ne man priklausančioje žemėje privalau už savo lėšas įrengti neįgaliojo ženklu pažymėtą vietą? Manau, kad tokie reikalavimai pažeidžia mano lygias galimybes, nes jei ženklas bus skirtas visiems name gyvenantiems judėjimo negalią turintiems bei į kiemą atvažiuojantiems neįgaliesiems, savivaldybė privalo įrengti tokius ženklus savo lėšomis“, – sako A. Rudžianskaitė.


Teisininkas: taip neturėtų būti

Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis aiškina, kad Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog technines eismo reguliavimo priemones (kelio ženklus), suderinusios su policija, įrengia kelius prižiūrinčios įmonės. Nustatyta tvarka gavus leidimą ir įrengus kelio ženklą šis be išimčių galiotų visiems eismo dalyviams. R. Matonis taip pat nemano, kad žmogus turi susimokėti. „Mūsų nuomone, už kelio ženklo įrengimą turėtų mokėti stovėjimo aikštelės savininkas. Tai galėtų būti daugiabučio namo bendrija, savivaldybė ir pan.“, – teigia policijos atstovas.

Jam pritaria ir Lietuvos paraplegikų asociacijos teisininkas Egidijus Grigonis. Jo manymu, neįgaliojo vietą žymintis ženk­las yra kelio ženklas, jis nėra skirtas konkrečiam žmogui, todėl nėra normalu, kad už jo pastatymą prašoma susimokėti.

Teisininkas atkreipia dėmesį ir į dar vieną problemą – neretai neįgaliesiems skirtos stovėjimo vietos panaikinamos. Yra pavyzdžių, kai naujose aikštelėse neįgaliųjų vietos būna įrengiamos dėl to, kad to reikalauja įstatymas, o kai gaunamas parašas, kad objektas baigtas, jų nebelieka. Blogiausia, kad nėra teisinio mechanizmo šiai situacijai sukontroliuoti. E. Grigonio įsitikinimu, kelio ženklai ir nuimami turi būti ta pačia tvarka, kaip ir pastatomi – gaunant reikiamus leidimus.

Su panašia situacija buvo susidūręs kaunietis Darius Liaugaudas – vieną dieną dingo jo gyvenamojo namo kieme įrengtos neįgaliųjų vietos. Vyriškis kone metus rašė raštus įvairioms institucijoms, net kreipėsi į teismą, kol panaikintos vietos buvo atstatytos. Laimei, už tai jam nereikėjo sumokėti.


Vilniuje – kitokia situacija

Kituose miestuose gyvenantys neįgalieji stebisi, kad Kaune tokia tvarka. Vilnietis Algirdas Česonis neturi abiejų kojų, naudojasi protezais. Jis gyvena daugiabutyje. Sužinojęs, kad gali būti kieme, arčiau įėjimo įrengta neįgaliojo ženklu pažymėta vieta, jis kreipėsi į savivaldybę (informacijos apie tai rado internete). Parašė prašymą, pateikė ranka nubraižytą schemą, kur, jo manymu, būtų patogiausia įrengti vietą, neįgaliojo pažymėjimo kopiją ir maždaug už mėnesio sulaukė pranešimo, kad įvyko posėdis ir netrukus bus pradėti darbai. Neįgaliojo ženklu pažymėta vieta gana greitai buvo įrengta. Vyriškis nepatenkintas tik vienu – šia vieta gali naudotis visi neįgalieji, tad pasitaiko, kad ji užstatoma. Paklausus, ar nereikėjo dėl vietos įrengimo važiuoti į policiją, seniūniją, A. Česonis nusistebi: kodėl reikėtų? Juk tai savivaldybės darbas viską susiderinti.

Neįgaliojo vežimėliu judantis Martynas Vaitiekūnas gyvena viename iš socialinių būstų sostinės Pilaitės mikrorajone. Kai 2006 metais čia atsikėlė, kieme nebuvo įrengtų automobilio stovėjimo vietų neįgaliesiems. Jis nuvažiavo į savivaldybę, paaiškino, kad tokios vietos turi būti. Po kurio laiko sulaukė informacijos – vietos bus įrengtos. Taip ir atsitiko – 5 metrai automobilių stovėjimo aikštelės skirti neįgaliųjų vietoms. Dabar Martynas norėtų, kad vieta būtų perkelta arčiau namo ir būtų pažymėta kaip rezervuota konkrečiam butui. Dėl šio klausimo vėl kreipėsi į savivaldybę. Sulaukė atsakymo, kad toks variantas galimas, tačiau detaliau susitarta pakalbėti pavasarį, nes žiemą galima pastatyti tik ženklą, bet nėra galimybės perbraižyti linijų. Martynas sako, kad bendraujant su savivaldybe nekilo jokių problemų – užteko ir žodinio pokalbio, situacijos paaiškinimo, kad ledai pajudėtų.

Elektrėnų neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis taip pat pasakoja, kad prie jo namų neįgaliojo ženklas buvo pastatytas be jokių problemų – užteko kreiptis į seniūniją. Persikėlus gyventi į kitą vietą buvo pastatytas ir naujas ženklas. Tiesa, anksčiau taip pat buvo atvejų, kai kiti bandydavo užstatyti šią vietą, bet vėliau kaimynai pamatė, kad ji skirta neįgaliojo vežimėliu judančiam žmogui ir visada grįžus vieta būdavo laisva. Prie Elektrėnų neįgaliųjų draugijos pastato vietas neįgaliesiems taip pat įrengė seniūnija.

A. Rudžianskaitės įsitikinimu, vietų arčiau namų neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės nori ne privilegijų ieškodami – daugeliu atveju jie, kad patektų į namus, turi įveikti daugybę kliūčių arba prašyti pagalbos. Jei kiemai ir gatvės būtų gerai pritaikytos, gal ir bėdų nebūtų.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt