„Gyvenime nesutikau blogų žmonių“

Irena Sabeckienė (centre) – aktyvi Pakruojo rajono neįgaliųjų draugijos narė.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Pakruojo rajono neįgaliųjų draugijai Irena Sabeckienė priklauso jau 27 metus. Visą šį laiką, išskyrus dėl sveikatos iškritusius vienus metus, Irena buvo renkama tarybos nare. „Gyvenime nesutikau blogų žmonių“, – sako daug organizacijos vardan padariusi moteris.  

Istorijos puslapiai – nepakartojami ir savi

Neįgaliųjų draugijoje Irena – beveik nuo jos gyvavimo pradžios. Vos treji metai tebuvo praėję nuo jos įsikūrimo, kai moteris tapo šios organizacijos nare. „Pradėjome dirbti kartu su daug metų draugijai vadovavusia Janina Jurgaitiene“, – pasakoja Irena. Pasak jos, pirmiausia reikėjo suburti, padrąsinti išeiti iš namų užsisklendusius, nebendraujančius, niekur nesirodančius neįgalius žmones. Tai padaryti buvo nelengva, juolab kad susikūrusi draugija nė savo patalpų neturėjo. „Visos veiklos prasidėjo nuo sporto – važiuodavom į Kelmę, Joniškį, Pasvalį, Panevėžį, Šiaulius. Paskui susibūrė ansamblis“, – prisimena Irena.

„Antrasis draugijos gyvavimo dešimtmetis buvo gerokai aktyvesnis. J. Jurgaitienės ir tarybos pastangomis buvo parengtas projektas, gavome lėšų ir ėmėmės mums skirtų patalpų renovacijos. Buvome euforijoje. Atsirado daugiau idėjų, norinčių ateiti pasiguosti, pabendrauti, sportuoti, dainuoti – prasidėjo aktyvi veik­la, – draugijos istorijos puslapius mintyse varto I. Sabeckienė. – Į organizaciją įstojo daug naujų narių, rengėme dideles sporto varžybas, kuriomis rūpinosi ir iki šiol tai daro aktyvus draugijos narys Juras Grigaliūnas.“

Pasak I. Sabeckienės, trečiasis dešimtmetis buvo dar kitoks – pradėti lankyti sunką negalią turintys ir organizacijos veikloje dalyvauti negalintys draugijos nariai. „Labai svarbu paguosti, nuraminti sunkiai sergantį žmogų, – sako Irena. – Net telefono skambutis, pasveikinimas gimtadienio proga, aplankymas ligoninėje, pabendravimas žmogui suteikia jėgų.“

Atėję į draugiją neįgalieji gali išsiskalbti drabužius, išsimaudyti duše. Suaktyvėjo būrelių veik­la, rankdarbių mėgėjų dirbiniai pasiekė Vilnių, kituose miestuose rengiamas parodas, daug koncertuoja ir gerai vertinami Pakruojo rajono neįgaliųjų draugijos dainos mėgėjai. Pasak I. Sabeckienės, visa tai – pagarbos vertos Neįgaliųjų draugijos vadovų, tarybos, visų penkių draugijos padalinių vadovų pastangos palengvinti ir pa­įvairinti žmonių gyvenimą.


Jei ne stiprus charakteris, būtų sunki ligonė

Epilepsija (moteris džiaugiasi, kad 12 priepuolių per dieną pavyko sumažinti iki vieno per tris mėnesius), stuburo prob­lemos, operuotas rankos sąnarys, iš pradžių turėtą trečią neįgalumo grupę pakeitusi antra... Sveikatos problemas Irena vardija nenoriai. Ir kiek galėdama vis stengiasi jas stumtelėti į šalį. „Jeigu pačios charakteris būtų kitoks, būtum sunki ligonė“, – ne kartą jai yra sakę medikai.

Ankstokai Irena pradėjo tą charakterį grūdinti. Daug prie to prisidėjo netikėtos „pažintys“ su elektra. Pirmoji įvyko, kai Irenai buvo 14 metų. Su broliu ėjo pas močiutę, kai griovyje pamatė tįsančią vielą. „Šokdynių tada nebuvo, nutariau ją pasiimti, – prisimena moteris ir priduria nė nepagalvojusi, kad tai galėtų būti elektros laidas. – Lipdama į žolių priaugusį griovį pargriuvau, prisiliečiau prie to laido – elektra nudegino ranką, o aš praradau sąmonę.“ Gerai, kad darbo diena ėjo į pabaigą, broliui pavyko sustabdyti sunkvežimį su darbininkais. Šie, pamatę kas atsitiko, čiupo kastuvus, iškasė duobę, į ją iki krūtinės paguldė Ireną – manė, kad žemė ištrauks elektrą. Ir tik po to iškvietė greitąją pagalbą.

Iš ligoninės į namus merginą išleido po poros dienų, o randas ant rankos liko visam gyvenimui. Irena prisimena, kad po šio įvykio pradėjo reikštis sveikatos problemos. „Mokykloje vis išvesdavo iš pamokų – lūpos balo, mėlo. Gydytojai tapo vos ne šeimos nariais. Net egzaminų nelaikiau, Vilniuje ligoninėje gulėjau...“ – pasakoja moteris.

Dar kartą išbandymą elektra Irena patyrė po ligoninėje atliktos procedūros. Po perlinės vonios, nors gydytojo buvo nurodyta stebėti pacientę, medicinos seselė išbėgo kavos, o Irena atsistojusi paslydo ir nukrito ant karšto elektrinio radiatoriaus...

Trečią nelaimingą atsitikimą išprovokavo prasidėjęs epilepsijos priepuolis. Irena lygino drabužius, kai pajuto jį besiartinant. „Sustingau, bet lygintuvo iš rankų nepaleidau, – pasakoja moteris. – Atsigavusi viską susitvarkiau ir nė nesupratau, kad kurį laiką karštą laidynę laikiau priglaudusi prie kojos. Tik kai lipdama į antrą aukštą per ją brūkštelėjau, pajutau skausmą.“

Nors nudegimas buvo tikrai stiprus, pas medikus Irena neskubėjo – turėjo dalyvauti Neįgaliųjų draugijoje surengtame posėdyje. Pareiga jai visada buvo svarbiausia. Kai po jo nuėjo į polikliniką, atvira žaizda atrodė taip grėsmingai, kad Pakruojo gydytojai Ireną iškart išsiuntė į Šiaulius. Ten moteris taip pat neužsibuvo – suteikę būtinąją pagalbą ją išgabeno į Kauno nudegimų centrą. Net iš kitos kojos odą teko imti, kad žaizdą sutvarkytų.

„Turiu daug angelų sargų, kurie padeda išsisukti net iš sunkiausių situacijų, – šypsosi moteris. – Pati tiek visko patyrusi, ir kitiems noriu ištiesti pagalbos ranką.“


Sportinis azartas užgožia rūpesčius dėl sveikatos

Irena – aktyvi neįgaliųjų sporto entuziastė. Be jos neapsieina nė vienos draugijos organizuojamos ar kaimynų rengiamos sporto varžybos. Daug metų Pakruojyje vyksta apskrities neįgaliųjų sporto žaidynės.

Sportas – Irenos jaunystės pomėgis. Iš pradžių leisdavosi į kalnų žygius. „Vieno žygio betrūko, kad tapčiau sporto meistre, – šypsosi ji. – Jau po širdimi nešiojau sūnų, teko atsisveikinti.“ Paskui susidomėjo baidarėmis. Plaukė jomis kalnų upėmis Karpatuose, varžėsi Altajuje. „Tais laikais išvykti mėnesiui į Altajų, dalyvauti varžybose buvo tikra euforija. Sportinis azartas užgožė visus rūpesčius dėl sveikatos, – prisimena Irena. – Vilniuje, Vokės upelyje, treniruotės prasidėdavo vasario-kovo mėnesiais. Sąnariams ledinis Vokės vanduo sveikatos nepridėdavo – juk ir apvirsdavome, ir sušlapdavome, kojas, kelius geldavo, bet jaunystėje negalvodavom, kaip visa tai ateityje atsilieps...“

Močiutės pelnyti sidabro, bronzos medaliai, daugybė dip­lomų paskatino baidares išbandyti ir anūką. „Tai didžiulės valios ir atkaklumo reikalaujantis sportas. Bandžiau jį atkalbėti, bet kol pats neįsitikino, perkalbamas nesileido“, – juokauja Irena.

Irena prisimena, kad jau baigus aktyvios baidarininkės karjerą sykį ją buvo pakvietę dalyvauti Kelmėje vykusiose baidarių varžybose. „Širdis apsalo, visą naktį nemiegojau. Kražantė – rami upė... – prisimena ji. – Bet sveikata jau buvo nebe ta. O jeigu negaliu tikslo pasiekti – geriau nė nemėginti.“

Irena sako, kad pati tiek karšto ir šalto gyvenime patyrusi, visada džiaugiasi galėdama padėti kitiems. Vienam ištiesia pagalbos ranką prispaudus finansinei bėdai, kitam – prireikus šilto žodžio. Ir niekada nei savo laiko, nei pastangų negaili. „Daryk gerus darbus, ir tau sugrįš keleriopai“, – įsitikinusi moteris.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt