08
S, Gruo
10 Nauji straipsniai

Liga ta pati, galimybės ją kontroliuoti – skirtingos

Su piketuotojais išėjo pasikalbėti sveikatos apsaugos viceministrė Kristina Garuolienė (centre).

Tolerancijos link
Nustatymai

Pasaulinę diabeto dieną šia liga sergantys žmonės paminėjo susirinkę į piketą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM). Pasak jo organizatorių, taip jie norėjo išreikšti savo protestą prieš ligonių diskriminaciją dėl amžiaus, įstatymų nesilaikymą ir reikalavo lygių galimybių šiai ligai kontroliuoti. 

Diskriminacinei nuostatai – beveik 20 metų

„Cukrinis diabetas – klastinga liga. Ja sergantis žmogus nepasveiksta. Galima tik sustabdyti ligos progresavimą, – sako jau daug metų diabetu sergantis Vytautas. – Būklė gali tik blogėti, o ne pagerėti, todėl mes ir prašome – padėkit mums kontroliuoti diabetą, o ne bloginkit sąlygas.“ Deja, ta pačia liga sergančių žmonių galimybės tai padaryti – skirtingos.

Pasak piketo dalyvių, diabetu sergančių ligonių diskriminacija dėl amžiaus prasidėjo dar 2000 metais, kai tuometis sveikatos apsaugos ministras pasirašė įsakymą, kad gydytojo paskirtos medicininės pagalbos priemonės 100 proc. kompensuojamos tik vaikams ir asmenims iki 24 metų amžiaus. „Norime dar kartą priminti ministerijai, kad tarpusavyje supriešinami to paties tipo diabetu sergantys žmonės, – sako Vytautas. – Jau praėjo pusantrų metų, kaip lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė savo sprendimu konstatavo, kad šis sveikatos apsaugos ministro įsakymas prieštarauja Lygių galimybių įstatymui, tačiau situacija nesikeičia.“ Pasak jo, daug ministrų šią prob­lemą ignoravo, o dabartinis diskriminaciją tik sustiprino, nes pernai asmenims iki 24 metų amžiaus dar labiau pagerino sąlygas – jiems kompensuojama dar daugiau preparatų.

„Kodėl iš mūsų 6000 sergančiųjų grupės išskiriat 800 laimingųjų ir jiems kompensuojat viską 100 procentų, o kitus 5200 išvarote dirbti, uždirbti ir mokėti iš savo pinigų? Ar tai yra teisybė?“ – apmaudo neslėpė ir piketo organizatorius Jurgis Tomaševičius.

Piketuotojų teigimu, vyresni diabetu sergantys žmonės atidūrė visiškoje atskirtyje. Vieni dirba po du darbus, kad įstengtų įsigyti ligai kontroliuoti būtinų medicininės pagalbos priemonių, kiti, kuriems nustatytas didelis nedarbingumo lygis, tampa nelengva našta namiškiams. J. Tomaševičius neslėpė, kad jo liga šeimos biudžetui atsieina ne mažiau kaip 400 eurų per mėnesį.

Į diabetu sergančių žmonių piketą atvyko ir Seimo narys Justas Džiugelis.

Nori ne tik išgyventi, bet ir gyventi

J. Tomaševičius I tipo cukriniu diabetu serga 16 metų. Vyras sako kasdien turintis priimti po 180 svarbių sprendimų, nuo kurių priklauso jo gyvenimas. „Nė viena diena nėra tokia pati. Ligos kontrolė neprasideda 8 valandą ryte ir nesibaigia 17 valandą po pietų. Tai turiu daryti ištisą parą, neretai keltis ir naktį , – kalbėjo J. Tomaševičius. – Nurydamas kiekvieną kąsnį turiu pagalvoti, kiek susileisti insulino. Tas insulino kiekis, kurį aš susileidžiu valgio metu, sveikam žmogui būtų mirtina dozė. Kiekviena per didelė ar per maža dozė gali baigtis arba koma, arba amputacija. Priimdami šiuos sprendimus I tipo diabetu sergantys žmonės vaikšto peilio ašmenimis. Mes norim ne tik išgyventi, bet ir gyventi. Norime turėti galimybę taip kontroliuoti savo ligą, kad ji netrukdytų gyventi.“

O tos kontrolės galimybės – labai ribotos. Piketo dalyviai pasakojo, kad jiems kompensuojama tik po 2,5 diagnostinių juostelių per dieną, nuo šio sausio tenka primokėti už gyvybiškai būtiną insuliną.

Pasak vyro palaikyti į piketą atėjusios Gabrielės, insulino pompos ir visa dirbtinės kasos sistema irgi kompensuojama tik iki 24 metų. „Visą gyvenimą gyvenai su pompa, o sulaukei 24-erių ir tau ją nuima. Ką tada daryti? – nusivylimo neslėpė Gabrielė. – Nori gyventi, dirbti, auginti vaikus, o pasijunti nurašytas.“

Nuo vaikystės su I tipo diabetu nesiskiriantis Vytautas gerai žino, ką reiškia iki tam tik­ro amžiaus gauti valstybės paramą ir vieną dieną jos netekti. Insulino pompa ligą kontroliuojantis vyras pasakoja per mėnesį išleidžiantis ne mažiau kaip 350 eurų. Pasak jo, jeigu valstybė kompensuotų nors bazinę insulino pompų medikamentų kainą (87 eurus per mėnesį), ir tai jau būtų žingsnis į priekį.

Piketuotojai sulaukė žiniasklaidos dėmesio.

Nėra galimybių kompensuoti jutiklių?

Sergančio vyro rūpesčius gerai išmananti Gabrielė pabrėžia, kad norint efektyviai kontroliuoti ligą labai svarbu turėti galimybę naudotis jutikliais (sensoriais). Pasak jos, naudodamasis dabar kompensuojamais gliukomačiais, negali matyti, ar gliukozės kiekis kyla, leidžiasi, ar yra stabilus. O jutiklis suteikia galimybę tai sekti ir priimti teisingus sprendimus, užkirsti kelią komplikacijoms.

Pasak moters, Jungtinėje Karalystėje, iš kurios diabetu sergantys žmonės dažniausiai ir perka šiuos jutiklius, mėnesio paketas, kurį sudaro skaitytuvas ir 3 jutikliai, kainuoja 200 eurų (sudarius sutartį metams, mėnesio kaina sumažėja iki 150 eurų). Jie visiškai nekompensuojami.

Kas mėnesį 200 eurų už jutiklį, kuris leidžia efektyviai stebėti organizmo būklę, iš draugų ir giminių suaukotų pinigų pats atseikėja ir J. Tomaševičius.

Vytautas patvirtino – jutiklius žmonės įsigyja iš užsienio ir dažniausiai nelegalioje rinkoje, nes, pasak jo, Lietuvoje jų įsigyti neįmanoma. Su piketo dalyviais bendravusios sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės teigimu, tokia situacija susiklostė dėl to, kad Lietuvos rinka yra maža. Pasak jos, SAM ne vieną kartą kreipėsi į šių jutiklių tiekėją, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. „Mes netgi kreipėmės į Europos Komisiją, į gerbiamą komisarą V. Andriukaitį, prašydami, kad kažką spręstų, kodėl mažos rinkos, tokios kaip Lietuva, yra diskriminuojamos, kodėl mūsų sergantieji neturi galimybės gauti tų prekių“, – kalbėjo K. Garuolienė. O štai Vytautas sakė esąs įsitikinęs, kad jeigu valstybė kompensuotų bent dalį jutiklių kainos, ši rinka tikrai išsiplėstų ir galbūt taptų gerokai patrauklesnė tiekėjams. Kol mūsų šalies rinka – tik 800 potencialių pirkėjų, pasak Vytauto, tikrai joks tiekėjas neateis.

Jurgis Tomaševičius pasakojo, su kokiais sunkumais susiduria kiekvieną dieną.

Problemų netrūksta ir sergantiems II tipo diabetu

Anykščių diabeto klubo „Ateitis“ vadovė Leonora Šližienė II tipo diabetu serga jau 25 metus. Moteris įsitikinusi, kad liga jai smogė ne dėl neteisingos gyvensenos, o patyrus didelį stresą. „Per mėnesį palaidojau du brolius“, – sako moteris.

Leonora pasakoja, kad 3 kartus per dieną leidžiasi insuliną. Kasdienė procedūra – ir cukraus kiekio matavimas. „Jeigu gerai jaučiuosi, pasimatuoju tik rytais, jeigu ne – tada matuoju ir prieš valgį, ir praėjus 2 valandoms po jo, taip pat pieš pietus ir po jų, dar vakare – prireikia 5 diagnostinių gliukozės kiekio matavimo juostelių, – pasakoja moteris. – O kompensuoja 300 juostelių per metus – neužtenka net vienos juostelės dienai.“

Pasak L. Šližienės, panašiai gyvena ir kiti „Ateities“ klubo nariai (jame lankosi 71 diabetu sergantis žmogus). Gerai, kad savivaldybė skiria lėšų, už kurias klubas nuperka ir savo nariams išdalina diagnostinių juostelių, taip palengvindamas diabetu sergančių žmonių padėtį. Insulino pompa nesinaudoja nė vienas – nors jos ir palengvina ligos kontrolę, tačiau jų dalys bei priežiūra taip pat brangiai kainuoja, o kompensacijomis gali pasinaudoti tik vaikai ir asmenys iki 24 metų.

Pikete dalyvavusi 16 metų II tipo diabetu serganti Stasė Matkevičienė taip pat pabrėžė, kad ir vyresniame amžiuje šia liga susirgusiems žmonėms reikia daugiau valstybės paramos. Pasak jos, tikrai nepakanka kas antrą mėnesį kompensuojamos diagnostinių juostelių pakuotės (50 vnt.), būtina bent padvigubinti jų kiekį. Reikėtų ir inovatyvių vaistų, kuriuos vartoja pažangių šalių diabetu sergantys žmonės. „Vien insulinas – jau praeitas etapas. Jį vartojantys ligoniai skundžiasi įvairiomis jo šalutinių poveikių sukeltomis problemomis“, – sako S. Matkevičienė.

Pikete dalyvavo ir sergančius artimuosius palaikantys šeimos nariai, bičiuliai.

Ministerija sieks pokyčių?

Viceministrei K. Garuolienei diabetu sergančių žmonių prob­lemos – ne naujiena. Vytautas sako ne kartą lankęsis ministerijoje, netgi siūlęs konkrečių veiksmų planą, kaip šią situaciją pakeisti. Ir su K. Garuoliene apie tai kalbėjęs. Deja, be atsakymo, kad valstybės biudžetas yra ribotas, o sergančiųjų įvairiomis ligomis daug, todėl tenka rinktis prioritetus, nieko konkretesnio taip ir neišgirdęs. Panašiai viceministrė kalbėjo ir su šio piketo dalyviais. Pasak jos, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse prioritetas teikiamas vaikams. Šiuo metu vaistai ir medicinos pagalbos priemonės kompensuojami maždaug tūkstančiui vaikų ir beveik 124,5 tūkstančių diabetu sergančių suaugusiųjų. Vien praėjusiais metais cukriniam diabetui gydyti skirtiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti buvo skirta apie 23,2 mln. eurų. Tai sudaro maždaug dešimtadalį visų PSDF biudžeto išlaidų kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms.

Piketo dalyviams nesutikus jų keliamų problemų aptarti susėdus prie stalo ministerijoje, netrukus po viešai išsakytų jų lūkesčių, SAM interneto tinklalapyje paskelbtame pranešime diabetu sergantys žmonės buvo patikinti, kad SAM pastangomis kitų metų pradžioje numatyta išspręsti klausimus dėl insulino pompų ir keičiamųjų dalių kompensavimo vyresniems nei 24 metų amžiaus žmonėms, glikemijos kontrolei skirtų juostelių skaičiaus padidinimo II tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams, insulino adatų kompensavimo ir suaugusiesiems, insulino pompų skyrimo pacientams po inkstų transplantacijos.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt