19
A, Lap
9 Nauji straipsniai

Už dovanotą gyvenimą – padėka donorų artimiesiems, gydytojams, slaugytojams

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Asta Kubilienė (dešinėje) padėką įteikė kepenų donore anūkei tapusiai Giedrei (viduryje). Jai dėkinga ir mergaitės mama Eglė (kairėje).

Tolerancijos link
Nustatymai

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ jau 10 kartą sukvietė donorų artimuosius, medikus, slaugytojus, pacientus ir organų donorystės skleidėjus, kad pasakytų jiems nuoširdų „ačiū“, padėkotų visiems, kurie priėmė sunkų sprendimą paaukoti artimo žmogaus organus, kurie atliko sudėtingas transplantacijos operacijas, paskui slaugė, palaikė morališkai. Ir tiems, kurie nepailsdami skleidžia donorystės idėją, ragina apie tai kalbėtis. 

Degančios širdies simbolis

Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ iniciatyva pagerbti donorus, jų artimuosius ir transplantacijas atliekančius medikus tapo gražia padėkos jiems tradicija. Ją papildo dar viena iniciatyva – spalio 12-ąją, Pasaulinę organų donorystės dieną, šalies miestuose ir miesteliuose sužimba iš žvakučių sudėliotas širdies simbolis. „Šiemet 18-oje miestų žvakutes donorams uždegė žmonės, gyvenantys persodintos širdies, inkstų, kepenų ar plaučių dėka, jų šeimos nariai, pritariantys organų donorystei savanoriai, moksleiviai, studentai, bendruomenių nariai, – sako „Gyvasties“ prezidentė Aušra Degutytė. – Vilniuje liepsnojo 1675 žvakelės kiekvienam organų donorui atminti. Tiek jų buvo nuo pirmos inksto transplantacijos, atliktos Lietuvoje.“

Antrą kartą prie „Gyvasties“ iniciatyvos uždegti žvakeles organų donorams pagerbti prisijungė ir Prienų rajono savivaldybė. Akciją koordinavusi Edita Jakimavičiūtė sako, kad centrinėje miesto aikštėje iš žvakučių sudėliota širdelė traukė žmonių dėmesį – per pietų pertrauką prie jos rinkosi įvairių įstaigų darbuotojai, mokiniai, atėjo būrys darželinukų su savo auklėtojomis. Į akciją įsitraukusios Prienų rajono savivaldybės visuomenės sveikatos centro atstovės kvietė užpildyti Donoro kortelę. „Vien tuo metu, kai pati buvau aikštėje, kortelę užpildė keturi žmonės, – sako E. Jakimavičiūtė. – Pernai per tokią akciją savo valią, užpildydamas Donoro kortelę, išreiškė rajono meras Alvydas Vaicekauskas. Gera žinoti, kad žinia apie tai, kaip galime padėti vieni kitiems, sklinda vis plačiau.“

„Gyvasties“ asociacijos akcijoje antrą kartą dalyvavo ir Prienų rajono savivaldybė.

Reikia atvirai kalbėtis

Edita neslepia – jos šeimai ši tema labai jautri. Prieš šešerius metus netikėtai insultą patyrė tėtis. Tris paras Kauno klinikose praleidusiam ir iš komos taip ir nepabudusiam vyrui buvo konstatuota klinikinė mirtis. „Kai vidurnaktį sulaukėme Kauno medikų skambučio, laiko apsispręsti buvo likę labai nedaug“, – prisimena ji.

Tokiais atvejais dauguma artimųjų vis dar tikisi stebuklo: o gal aparatai klysta, gal rodmenys kompiuterių ekranuose pasikeitė tik trumpam, gal viskas dar grįš į savo vietas... Dažną suklaidina aparatų dirbtinai palaikomos gyvybės ženklai, todėl net 28 proc. mirusiojo, kuriam nustatyta smegenų žūtis, artimųjų nesutinka paaukoti jo organų transplantacijos laukiantiems ant gyvybės ir mirties slenksčio atsidūrusiems žmonėms. „Viena iš tokio sunkaus apsisprendimo priežasčių – šeimos nariai nežino, ką apie tai galvojo jų artimasis, – sako A. Degutytė. – Todėl visomis asociacijos rengiamomis akcijomis siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į organų donorystės problemą bei paskatinti su artimaisiais diskutuoti apie galimybę arba atsisakymą po mirties tapti donorais, kad ištikus nelaimei, būtų žinoma laisva asmens valia.“

E. Jakimavičiūtė prisimena: po didelio visuomenės dėmesio sulaukusio atvejo, kai mirė Irena Matijošaitienė, nuolat kartojusi, kad „Jeigu ir miręs gali padėti žmogui, tai padėk“, ir jos organai buvo paaukoti transplantacijos laukiantiems žmonėms, jos tėtis nuoširdžiai pritarė šiam veiksmui.

Prisimindama, kaip apsisprendė paaukoti sūnaus Edgaro organus, Aldona iki šiol nesulaiko ašarų.

Prasmingas apsisprendimas

„Jeigu gali pagelbėti, reikia gelbėti“, – šie jo ištarti žodžiai padėjo apsispręsti ir žmonai Irenai, tą naktį davusiai sutikimą paimti vyro organus.

„Tėtį išlydėjome lapkričio pradžioje, o per tarpušventį, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, kaip tik per mamos gimtadienį, gavome padėką iš Transplantacijos biuro. Be kita ko, sužinojome, kad dviem žmonėms persodinti tėčio inkstai, o ragenos dar laukia recipientų“, – pasakoja Edita ir priduria, kad ši žinia apramino mamą – jos apsisprendimas turi prasmę.

Vis dėlto prireikė penkerių metų, kol ji pagaliau pernai pasiryžo atvykti į padėkos renginį artimųjų organus paaukojusiems žmonėms. Vidinių abejonių savyje užgniaužti taip ir neįstengusi moteris jomis pasidalijo su renginio dalyviais. Tuomet padėkos renginio vedėjas paprašė atsistoti su jiems paaukotais donorų organais gyvenančius ar transplantacijos belaukiančius žmones. Iš savo vietų pakilo didesnė pusė renginio dalyvių. Pasak Editos, šis vaizdas tapo esminiu momentu, padėjusiu mamai suvokti, kad prieš penkerius metus ji pasielgė teisingai.

Jubiliejinio renginio dalyviai stovėdami pagerbė donorus ir jų artimuosius.

Pasidalinti gyvenimai

Šiemetiniame jubiliejiniame padėkos renginyje dalyvavusi Aldona sūnaus neteko vasaros pradžioje, per Jonines. Ji prisiminė, kas jai sunkią valandą padėjo žengti lemtingą žingsnį: „Apkabinu savo mirštantį sūnų ir verkiu, kad sūnus miršta, bet žinau, kad kita mama verkia laukdama savo vaikui organo transplantacijos. Tai man padėjo apsispręsti.“ Prieš 7 metus vyro netekusi Gitana taip pat vylėsi, kad sutikusi paaukoti jo organus, suteikė gyvenimą keliems sunkiai sergantiems žmonėms.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie tūkstantį transplantaciją patyrusių žmonių, o kokio nors organo persodinimo operacijos laukia apie 400 asmenų, tarp jų – 15 vaikų.

Jubiliejiniame renginyje buvo padėkota ir gyviesiems donorams – žmonėms, kurie, atidavę inkstą ar dalį kepenų, savo artimiesiems padovanojo antrą gyvenimą. Nė vienas iš jų šio savo poelgio nesureikšmino – juk jeigu pasidalinęs savo gyvenimu su artimiausiu žmogumi gali jį išgelbėti, kitokio sprendimo net neturėtų būti.

8 mėnesių sūneliui atidavusi dalį savo kepenų ir taip padėjusi jam išgyventi mama Božena, kepenų donore anūkei tapusi močiutė Giedrė didvyrėmis savęs nelaiko. Tiesiog taip reikėjo. Augantys, kiekvieną dieną džiuginantys vaikai – geriausias teisingo poelgio įrodymas.

Ne mažiau jautrūs pasakojimai ir apie artimiesiems dovanotus inkstus. Tikriausiai daugelis prisimena jaudinančią Ugnės Šakūnienės, buvusios „Gyvasties“ asociacijos prezidentės, istoriją – jai grįžti į gyvenimą padėjo abu tėvai: iš pradžių savo inkstą padovanojo tėtis, jam nustojus funkcionuoti – mama. Neseniai Ugnė išgyveno jau trečią inksto persodinimo operaciją.

Prieš 12 metų susirgusią Svet­laną visomis išgalėmis palaikė jos vyras Sergejus. Nuo pat pradžių pažadėjęs ją saugoti, prireikus transplantacijos nė kiek neabejodamas ryžosi atiduoti savo inkstą. Taip pat prieš 10 metų pasielgė ir Vidmantas, išgelbėjęs žmonos Ritos gyvybę.

Pirmą kartą šventiniame renginyje už pasiaukojantį darbą pagerbtos ir slaugytojos, kurios būna šalia dializuojamų pacientų bei prižiūri juos po transplantacijų.

Gražiu padėkos akcentu jubiliejinio renginio dalyviams tapo operos solisto Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto bei šokėjos Gintarės Malinauskaitės pasirodymas.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Asociacijos „Gyvastis“ archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt