17
S, Lap
9 Nauji straipsniai

„Mes esam didelė šeima, kurioj gyventi gera...”

Už palaikymą ir paramą Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Zita Kviklienė dėkojo Lietuvos neįgaliųjų draugijai ir jos vadovei Jelenai Ivančenko.

Tolerancijos link
Nustatymai

Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Nuo 10 ją įkūrusių entuziastų iki daugiau kaip 500 narių išaugusi draugija šiandien – didžiausia nevyriausybinė organizacija rajone, kurios veikla apima įvairias sritis – nuo užimtumo, bendravimo iki konkrečios pagalbos sunkios negalios žmogui, nuo dėmesio negalią turinčiam vaikui iki paramos senoliu besirūpinantiems šeimos nariams.

Gyvename ir džiaugiamės

1989 m. kovo 22-oji – tądien buvo atverstas pirmasis šiandieninės Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos istorijos puslapis. Į pirmąjį susirinkimą suėję neįgalieji Vilimui Indrikoniui patikėjo sunkią pareigą – suburti negalią turinčius žmones, padėti jiems. Dokumentiniame filme „Mūsų istorija“ užfiksuoti šiandien jau mirusio pirmojo pirmininko prisiminimai susirinkusiuosius nukėlė į tuos laikus, kai neįgalieji turėjo išgyventi iš menkučių pensijų, o dirbti jų niekas nepriėmė. Teko patiems kurti kooperatyvus, rūpintis, kur gauti neįgaliųjų vežimėlių, kitų būtinų prekių. Vėliau – ir paslaugas teikti, būrelius kurti. Per 30 metų draugijai vadovavo 6 pirmininkai: V. Indrikonis, Pransiškus Algirdas Simaitis, Mindaugas Stončius, Zita Cesienė, Kazimieras Milinskas, Zita Kvik­lienė. Kiekvieno darbo metais atsirado naujų veiklų, daugėjo į jas įsitraukiančių neįgaliųjų.

Į Ukmergės kultūros centrą šios istorijos drauge prisiminti susirinko per pustrečio šimto žmonių, vienaip ar kitaip dalyvaujančių draugijos veikloje, prisidedančių prie jos gyvavimo. „Mes esam didelė šeima, kurioj gyventi gera, – pristačiusi per pastaruosius 15 metų nuveiktus svarbiausius darbus sakė dabartinė organizacijos pirmininkė Z. Kviklienė. – Gyvename ir džiaugiamės.“ Didžiausias džiaugsmas, pasak jos, – tai žmonės. Darbštūs, atsakingi, išradingi. Jiems padėkoti ir pagerbti ir buvo skirta ši šventė.

Anelė Bundonytė nepraleidžia nė vieno šventinio renginio.

Nesigaili įstojusi į draugiją

Abiejų kojų sąnarių keitimo operacijas iškentėjusi Zoja Kilienė sunkiai juda. Pastaruoju metu moters gyvenimas daugiausiai sukasi apie namus. Bet ji nesiskundžia – mažiau kur beišeinanti auksarankė gali daugiau laiko skirti pamėgtiems rankdarbiams. „Reikia nunerti skarą ar šaliką, prinerti detalių staltiesei ar numegzti kojinių mūsų lankomiems senoliams – tik pasakyk Zojai, viskas bus padaryta“, – džiaugiasi Z. Kviklienė.

Gerų žodžių pirmininkė negaili ir kitai rankdarbių mėgėjai Verai Šarkienei. Po 2006 metais patirto insulto moteris nieko nelaukdama įstojo į Neįgaliųjų draugiją. Turėjo jai priklausančių pažįstamų, buvo girdėjusi gražių atsiliepimų apie organizaciją. Ir niekada nesigailėjo įsiliejusi į šią bendriją. Insultas Verą ištiko miegant. Tik rytą, bandydama atsikelti, pajuto, kad viena kūno pusė neklauso. „Bandau keltis – griūnu, bandau dar – vėl griūnu, – savo negalios pradžią prisimena Vera. – Namiškiai iškvietė greitąją pagalbą, nuvežė į ligoninę, tada ir paaiškėjo, kad tai – insultas.“ Auksinis laikas buvo praleistas. Paralyžius paliko savo pėdsaką – nepaisant didelių pastangų, mankštų, liekamieji reiškiniai paženklino kairę jos kūno pusę. Moteriai nustatytas 20 proc. darbingumo lygis. „Į darbą negrįžau, bijojau, kad jeigu labai pavargsiu, bus dar blogiau“, – neslepia Vera. Siuvykloje meistre iki ligos dirbusi moteris nusprendė – geriau savo gebėjimus realizuos Neįgaliųjų draugijoje. Užsirašė į rankdarbių būrelį. „Siuvinėjau, siuvau šlepetes, mokiausi pinti iš vytelių, – šypsosi ji. – Čia ir su žmonėmis susitinku, pabendrauju, ir nepervargstu.“ Draugija džiaugiasi kruopščiai atliktais moters rankdarbiais, dažnai jos darbeliais atsidėkoja rėmėjams, įteikia svečiams. „Smagu būti reikalingai kitiems“, – sako V. Šarkienė. Iš draugijos pirmininkės Z. Kvik­lienės rankų priėmusi padėkos raštą, Vera didžiuojasi – tai jau ne pirmas toks įvertinimas. O pirmininkė džiaugiasi – nors dirbti gali tik viena ranka, Vera tokius dailius darbelius sukuria, kad malonu jais su kitais dalytis.


„Norėjau būti naudinga“

Prieš 13 metų į Neįgaliųjų draugiją atėjusi Danutė Ginaitienė taip pat turėjo vienintelį norą – būti naudinga kitiems. Po širdies operacijos moteris irgi turėjo atsisakyti įprasto darbo, o sėdėti rankas sudėjus – ne jos būdui. Nors pačios sveikata buvo ne per stipriausia, Z. Kviklienės paskatinta, mielai sutiko padėti dar silpnesniems už save – ėmė namuose lankyti vienišus senelius. Pradėjo nuo 4 močiučių, dabar kartą per savaitę užsuka pas 10 globotinių, atneša jiems maisto, namus sutvarko, mokesčius sumoka, į polikliniką ar kokį renginį palydi. Šįkart pasidžiaugti bendryste Danutė atlydėjo savo globojamą 92 metų draugijos narę Anelę Bundonytę. Įteikdama jai gėlių puokštę bei simbolinę dovaną Z. Kvik­lienė dėkojo močiutei, kad ji nepraleidžia nė vieno šventinio renginio, noriai visur dalyvauja, o Danutei tarė ačiū, kad padeda Anelytei tai padaryti.

Vienišus, savimi pasirūpinti neįstengiančius žmones lanko ne tik D. Ginaitienė. Z. Kviklienė dėkojo ir dar dviem lankomosios priežiūros paslaugas teikiančioms draugijos narėms – 13 metų dirbančiai Audronei Monkevičienei ir Zojai Latanauskienei. Žmonės patenkinti jų darbu, rūpesčiu.

Šventiniame renginyje draugijos pirmininkė pasidžiaugė ir dar viena sunkios negalios žmonėms bei jų artimiesiems labai naudinga paslauga – gulinčių žmonių maudymu. „Į globos namus savo tėvų neatiduodantiems, namuose juos prižiūrintiems šeimos nariams labai sunku pasirūpinti jų higiena. Išgirdę apie neseniai mūsų pradėtą teikti tokią paslaugą, jie skambina į draugiją, prašo padėti. Ir padedame“,– pasakoja apie 10 tokių žmonių lankanti savanorė Rima Kosmanaitė-Diliūnienė.

Ukmergės kultūros centro salė vos sutalpino visus šventinio renginio dalyvius.

Reikia – bus padaryta

„Mūsų draugija – tarsi kumštis, – džiaugiasi Z. Kviklienė. – Vieni kitus iš pusės žodžio suprantame. Dažnai apie vieną ar kitą darbą nė užsiminti nereikia.“

Leokadija ir Česlovas Marazauskai ne kartą kilo atsiimti apdovanojimų. Pasak Z. Kviklienės, tai žmonės, visada pirmieji atskubantys į pagalbą. Draugijos teritorijoje tik spėja žolytė paaugti, Česlovas su savo žoliapjove jau ir dūzgena. Reikia gėlyčių pasodinti – niekas už Leo­kadiją geriau to nepadarys. Ir draugijos langus išvalyti padės, ir kitų darbelių neatsisakys. Į skaičius išmanančią revizijos komisijos narę pirmininkė kreipiasi ir prireikus su matematika „padraugauti“. „Visada ateina, padeda“, – tikina Z. Kviklienė. Nors abu Marazauskai sveikata pasigirti negali (Leokadija sunkiai juda, Česlovo širdis nuolat streikuoja), draugija jiems suteikia gyvenimo pilnatvę ir be jos pora sakosi savęs neįsivaizduojanti.

„Reikia – bus padaryta“ – tokiu devizu vadovaujasi ir Alvyda Gindželienė. Z. Kviklienė prisiminė atvejį, kai darbų atidėlioti nepratusi moteris nustebino visus draugijos darbuotojus. „Į mūsų kiemą buvo atvežta pora mašinų malkų, kuriomis kūrenome pečius. Alvyda tada lankė masažą. Išgirdusi, kad tariamės organizuoti talką malkoms į sandėliuką sunešti, ji tik perklausė: kur tos malkos yra? Kitą dieną atsinešė drabužius persirengti ir ėmėsi darbo. Talkos taip ir neprireikė“, – darbščia draugijos nare didžiavosi pirmininkė.

Dabar malkų krauti jau nereikia. Savivaldybė skyrė lėšų ir Neįgaliųjų draugijoje buvo įrengtas granulėmis kūrenamas katilas. Už tai Z. Kviklienė dėkojo ne tik savivaldybės vadovams, bet ir Juozui Armonavičiui, kurio vadovaujama bendrovė „Sigma Solar“ ir pats asmeniškai ėmėsi tą katilą įrengti. Pasak pirmininkės, tąkart irgi nuskambėjo žodžiai: „Reikia – bus padaryta“. Ir nors bedirbant artėjo vidurnaktis, niekas nežiūrėjo į laikrodžius, o laukė, kol paleisto katilo šiluma pasklis po patalpas. Ir paskui bene tris savaitgalius J. Armonavičius dar ateidavo į draugiją patikrinti, ar įranga gerai veikia, moteris apmokė, kaip elgtis jai sutrikus.


Dviguba sukaktis

Kartu su Neįgaliųjų draugijos 30-mečiu paminėta ir dar viena sukaktis – prieš 15 metų įsikūrė moterų vokalinis ansamblis „Goda“. Beje, jį įkūrė taip pat prieš 15 metų naująja Neįgaliųjų draugijos vadove išrinkta Z. Kvik­lienė. Pasak jos, per šiuos metus buvo visko: moterys skundėsi per sunkiomis dainomis, sudėtingu repertuaru. „Bet kai po atkaklių repeticijų tos dainos suskambėdavo, užburdavo žiūrovus, pačios sakydavo – galim ir dar sunkesnę melodiją išdainuoti“, – teikdama padėkos raštus ansamblio moterims dalijosi prisiminimais „Godos“ meno vadovė Z. Kviklienė.

Vienintelė Marija Nazimova ansamblyje dainuoja nuo pirmųjų repeticijų. Nors kolektyvo sudėtis keičiasi, daugiabalsis dainų skambumas neblėsta. Tuo galėjo įsitikinti ir šventinio renginio dalyviai, ypač kai moterys uždainavo savo mėgstamiausią „Bobų vasarą“.

Dainų tądien tikrai netrūko. Neįgaliuosius bei jų svečius džiugino ir draugijos kvartetas „Kartos“. 5-eriais metais vėliau nei „Goda“ sukurtas kvartetas iš kitų kolektyvų išsiskyrė tuo, kad jo atlikėjų amžių skyrė ne mažiau kaip 15 metų. Prieš keletą metų šis kolektyvas buvo sustabdęs veiklą – kai kas iš jo narių iškeliavo Anapilin, kai kas išvyko į užsienį. Dabar kvartetas vėl atgijo, vėl džiugina žiūrovus.

Jubiliejų mininčių bičiulių nepamiršo ir „Bočių“ bendrija. Beje, „Bočių“ chorui taip pat vadovauja Z. Kviklienė. Įspūdingai skambėjo bendra visų jos vadovaujamų dainininkų atlikta daina.

Vera Šarkienė draugijoje rado daug įdomios veiklos.

Daug rankų didelę naštą pakelia

„Kas mes būtume be Jūsų“, – į susirinkusiuosius kreipėsi Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Z. Kviklienė. Pasak jos, tik vienas kitam padėdami, patardami, suprasdami ir atjausdami galime nuveikti didžiulius darbus. O kad taip Ukmergėje ir yra, tądien tik­rai niekas nesuabejojo. Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko, rajono meras Rolandas Janickas, pati Z. Kvik­lienė ranką paspaudė, apkabino, padėką įteikė apie pusšimčiui Neįgaliųjų draugijos narių, pagalbininkų, rėmėjų, savanorių.

Už buvimą kartu, už palaikymą Z. Kviklienė dėkojo Lietuvos neįgaliųjų draugijos kolektyvui, į kurį gali visada kreiptis ir sulaukti patarimo, rajono savivaldybės vadovams – merui R. Janickui, mero pavaduotojai Agnei Balčiūnienei, Socialinės paramos skyriaus vedėjai Astai Leonavičienei, su kuriais taip pat visada suranda bendrą kalbą, seniūnijų seniūnams, su kuriais kartu rūpinasi tose vietovėse gyvenančiais neįgaliaisiais, rėmėjams, be kurių paramos būtų sunkiau padėti žmonėms, draugijos tarybos nariams – visiems ir kiekvienam, prisidedantiems prie saugesnio, ramesnio ir oresnio negalios žmonių gyvenimo. Juk daug rankų išties didelę naštą pakelia. O rajono vadovams, aktyviausiems organizacijos nariams J. Ivančenko įteikta LND 30-mečiui išleista knyga „Kartu esame stipresni“ tik dar kartą patvirtino: drauge galime įveikti pačius didžiausius iššūkius.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt