17
S, Lap
9 Nauji straipsniai

Neįgalios moterys ir mergaitės vis dar jaučiasi diskriminuojamos

LND pirmininkė Jelena Ivančenko Neįgaliųjų reikalų departamente pristatė tyrimo rezultatus.

Tolerancijos link
Nustatymai

Kas antra neįgali moteris ir mergaitė teigia patirianti diskriminaciją – atskleidė Neįgaliųjų reikalų departamento užsakymu Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) atliktas tyrimas „Neįgalių moterų padėties analizė, įvertinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“. Be to, moterys ir mergaitės jaučiasi diskriminuojamos dvigubai – ir dėl negalios, ir dėl lyties. 

Moterys ir mergaitės pačios įvertino savo padėtį

LND pirmininkės Jelenos Ivančenko teigimu, šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kokiose gyvenimo srityse skirtingą negalią turinčios moterys ir mergaitės jaučiasi diskriminuojamos, identifikuoti priemones, mažinančias ir naikinančias diskriminaciją. Analizuota jų padėtis ir gyvenimo kokybė prieinamumo ir mobilumo, sveikatos, švietimo, darbo ir užimtumo, dalyvavimo politiniame ir visuomeniniame gyvenime, pajamų ir socialinių garantijų, saugumo ir privatumo, šeimos neliečiamumo srityse.

Tyrime dalyvavo 801 moteris ir 150 mergaičių. Padedant 25 LND asocijuotoms narėms – miestų ir rajonų neįgaliųjų draugijoms, respondentės buvo apklaustos visuose šalies regionuose. Pasak J. Ivančenko, tyrimas nebuvo lengvas ir dėl plačios apimties, ir dėl to, kad mergaites buvo galima apklausti tik gavus tėvų sutikimą.


Nuo švietimo sistemos priklauso tolesnis gyvenimas

Viena iš tyrimo sričių – švietimo sistema. Ji labai svarbi, nes nuo mokyklos suolo pradedame planuoti savo ateitį, kurti tolesnio gyvenimo planus, rinktis profesiją.

Tyrimą pristačiusios J. Ivančenko teigimu, apie dešimtadalis moterų ir penktadalis mergaičių patiria diskriminaciją švietimo sistemoje, dažniausiai dėl to, kad negali mokytis ir įgyti norimos profesijos dėl negalios, yra atkalbinėjamos siekti geresnio išsilavinimo, patiria bendramokslių patyčias bei užgauliojimus. Tai patvirtina ir Šeduvos neįgaliųjų draugijos narės Irminos Beneševičiūtės patirtis.

Irmina neįgali nuo vaikystės. Jos situacija – ypatinga. Irminą lydi įgimta kaulų ir sąnarių liga – chondrodistrofija, kurios pasekmė – mažas ūgis. Diagnozių sąraše – ir displazija – sutrikęs sąnarių formavimasis. Visa tai lėmė, kad duk­rai sulaukus mokyklinio amžiaus tėvai turėjo rinktis – arba vežti į Kaune esančią specialią neįgaliems vaikams skirtą mokyklą-internatą, arba sutikti su mergaitei skirtu mokymu namuose. Pasirinko antrąją galimybę, nes neįsivaizdavo, kaip galėtų išsiskirti su savo coliuke.

Visos Irminos rugsėjo 1-osios prabėgo pro langą stebint į mokyk­lą einančius kardelių puokštėmis nešinus bendraamžius. Irmina sako neįsivaizduojanti, kaip ji, tada nė metro nesiekianti mergaičiukė būtų įsiropštusi į nepritaikytą mokyklinį suolą, kokiomis kopėtėlėmis būtų reikėję pasilypėti, kad atliktų ant lentos užrašytą užduotį. Vis dėlto skaudu, kad niekas iš mokytojų nepagalvojo bent į mokslo metų pradžios ar pabaigos renginius pakviesti ir Irminą.

Brandos egzaminų Irmina nelaikė – negalią turintys mokiniai nuo jų buvo atleisti. Tai – tarsi palengvinimas, bet ir didžiulis slenkstis siekiant tolesnių tikslų.

Irmina sako pati pasirengusi stojamiesiems egzaminams Šiaulių universitete. Šią aukštąją mokyklą pasirinko todėl, kad ji buvo arčiausiai namų. Apie universiteto pritaikymą tada negalvojo, tikėjosi įveiksianti visas kliūtis. O jų žemaūgei merginai tikrai netrūko. Dėl ligos Irminos galūnės trumpesnės, silpnesni raumenys, iškrypę sąnariai. Vaikščioti ji gali, tačiau didesnius atstumus įveikti sunku, nes viena koja nesilanksto, greitai pavargsta. Irmina prisimena kartais paskaitas praleisdavusi vien dėl nepritaikytos vietos auditorijoje. Pasak jos, kojos tabaluodavo, nebuvo jokios atramos – ilgiau taip pasėdėjus imdavo labai skaudėti nugarą. Didžiuliu iššūkiu tapdavo ne tik laiptai, bet ir tai, kad nepasiekdavo pasikabinti palto, negalėdavo netgi pažvelgti į save veid­rodyje, susišukuoti – apie žemaūgius žmones apskritai nepagalvojama.

Tyrimas atskleidė, kad penktadalis (20,9 proc.) neįgalių moterų nemano turinčios tokį išsilavinimą, kokio norėjo, dar trečdalis (30 proc.) taip mano tik iš dalies. Panaši situacija ir įgyjant profesiją: 27 proc. moterų nesutinka, kad turi tokią profesiją, kokios norėjo, ir dar tiek pat su tuo sutinka tik iš dalies. O tai, pasak J. Ivančenko, rodo, kad dar nėra sukurtos visiems tinkamos sąlygos mokytis ir įgyti profesiją.

Aktyviai aptariama neįgalių moterų ir mergaičių padėtis Lietuvoje.

Specialistų stygius stiprina patiriamą diskriminaciją

Tyrime dalyvavusios respondentės atkreipė dėmesį, kad yra tekę susidurti su nepakankamai kvalifikuotais pedagogais, jų padėjėjais, nepagarbiu ar neetišku švietimo įstaigose dirbančių žmonių elgesiu.

Apklausoje dalyvavusios Birštono neįgaliųjų draugijos narės Loretos Baranauskienės nuomone, dirbti su neįgaliaisiais iš tiesų reikia ne tik specialaus pasirengimo, bet ir empatijos. Medikės išsilavinimą turinti ir ne tik gydytoja, bet porą dešimtmečių ir dėstytoja medicinos mokykloje dirbusi moteris pasakoja ne kartą susidūrusi su negalią turinčių mergaičių ir moterų problemomis, kurias tikrai būtų galima pavadinti diskriminacija.

L. Baranauskienė iki šiol prisimena vieną savo studentę – Dauno sindromą turėjusią merginą. Dėstytoja pritarė jos pasiryžimui siekti išsilavinimo, įgyti specialybę, kuri išvaduotų ją iš namų apsupties, leistų jaustis tokiai, kaip kiti. Iš pradžių šiai studentei buvo nelengva, tačiau dėstytoja su ja daug dirbo atskirai, kalbėjosi, aiškino sunkiau suvokiamus dalykus. Ši mergina išlaikė egzaminus, gavo diplomą.

L. Baranauskienė įsitikinusi, kad neretai neįgalioms mergaitėms, merginoms reikia ne tik individualaus požiūrio, bet ir padrąsinimo, paskatinimo, pagalbos. Jos nuomone, mokymo įstaigose labai trūksta psichologų, socialinių darbuotojų, galinčių padėti neįgalioms mergaitėms, merginoms. Buvusi dėstytoja neabejoja, kad tik mokydamosi kartu su visais jos išmoksta bendrauti, laisvai elgtis, būti savarankiškesnės, pakovoti už savo teises.

L. Baranauskienės nuomonei pritaria ir penktadalis respondenčių. Jos sako, kad nepakanka nei mokymuisi reikalingų pagalbinių technologijų, nei specialistų (pedagogų, pedagogų padėjėjų, spec. pedagogų, psichologų). 27,4 proc. teigia, kad nebuvo teikiama individualizuota parama ir pagalba švietimo įstaigose, profesinių įgūdžių kursuose.


Specialybę turi, o darbą?

I. Beneševičiūtė pasakoja, kad nors turi pradinių klasių mokytojos ir socialinės pedagogės dip­lomus, vis dėlto pagal specialybę nedirbo. Pasirinko nevyriausybinę neįgaliųjų organizaciją (tyrimo duomenimis, nevyriausybiniame sektoriuje dirba 18,5 proc. neįgalių moterų). Irmina tikina, kad universitete įgytos žinios čia jai labai pravertė. „Mes kitaip ugdome visuomenę – savo pavyzdžiu, dalyvavimu įvairiuose projektuose, pristatydami savo kūrybą, – sako Irmina. – Dirbdamas nevyriausybinėje organizacijoje esi tarsi neformalus mokytojas, formuojantis pozityvias visuomenės nuostatas į negalią.“

Irmina mano, kad jos negalia būtų sutrukdžiusi susirasti kitą darbą Šeduvoje. Jos dvejonei pritartų ir 43 proc. jokios darbo patirties neturinčių tyrimo respondenčių. Beje, ir apie pusė dirbančių moterų teigia, kad negali pasirinkti tokio darbo, kokio nori.

J. Ivančenko atkreipia dėmesį, kad pagrindine kliūtimi, trukdančia įsidarbinti, respondentės įvardija neigiamą požiūrį – nenorą priimti į darbą dėl negalios. Beveik ketvirtadalis moterų paminėjo ir kitas priežastis: nepritaikyta arba netinkamai pritaikyta darbovietės aplinka, nesudaromos poreikius atitinkančios darbo sąlygos (lankstus grafikas, darbas iš namų ir pan.) bei atleidimas iš darbo dėl negalios progresavimo. Net 78,7 proc. respondenčių mano, kad moterys be negalios turi daugiau galimybių pasirinkti norimą darbą ir darbdaviai labiau linkę jas priimti.

Tyrime atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog trečdalis apklaustų moterų nemano, kad darbas suteikia pakankamai pajamų pragyventi. Gana retai neįgali moteris uždirba daugiau nei minimalų atlyginimą. I. Beneševičiūtės nuomone, darbdavių argumentai, kad neįgalieji gauna ir kitų išmokų, todėl didesnio atlyginimo jiems nereikia, žemina orumą. „Iš pašalpos nepragyvensi, todėl ir norime dirbti“, – sako Irmina.

LND pirmininkės įsitikinimu, tyrimas atskleidė, kad situacija užimtumo ir darbo srityse neatliepia Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje pabrėžiamos teisės ir galimybės neįgaliesiems užsidirbti iš laisvai pasirinkto darbo. Todėl reikia rimtai susirūpinti darbo vietų neįgaliesiems kūrimu, atsižvelgti į jų poreikius. Turimas darbas kartu su susijusiomis paslaugomis (darbo vietos pritaikymu, pavėžėjimu, parama darbo vietoje ir pan.) vienu metu padėtų spręsti daug neįgaliųjų problemų.

Apibendrindama atliktą tyrimą J. Ivančenko pabrėžė, kad nors išanalizuota nemažai neįgalioms moterims ir mergaitėms svarbių gyvenimo sričių, norint geriau suvokti neįgaliųjų padėtį reikėtų stiprinti statistinių duomenų bazę, kad būtų galima nuolat stebėti neįgalių asmenų skaičiaus pokyčius, jų išsilavinimo pasiekimus, padėtį darbo rinkoje ir pan. Tai padėtų objektyviau vertinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt