17
S, Lap
9 Nauji straipsniai

„Eini, darai – keičiasi“ – įsitikinusi savivaldybių rinkimuose dalyvausianti Monika

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose dalyvaus: E. Dobrovolska (antra iš kairės), M. Ošmianskienė (sėdi rateliuose), R. Šimašius ir T. V. Raskevičius.

Tolerancijos link
Nustatymai

Vilnietė, informacinių technologijų specialistė Monika Ošmianskienė jau kuris laikas juda elektriniu vežimėliu. Nors raumenų distrofija riboja jaunos moters fizines galimybes, ji aktyviai dalyvauja asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ veikloje ir gina neįgaliųjų teises. Kad ši veik­la būtų dar konstruktyvesnė, Monika nusprendė dalyvauti savivaldybių rinkimuose. Jos pavardė įrašyta į rinkimų komiteto „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės“ sąrašą. 

M. Vaitiekūnas turėjo apie ką padiskutuoti su sostinės meru R. Šimašiumi.

„Vilniaus ambicija – žmogaus teisėms draugiškas miestas“

Remigijaus Šimašiaus vadovaujamo rinkiminio komiteto surengta diskusija „Vilniaus ambicija – žmogaus teisėms draugiškas miestas“ sudomino nemažai sostinės gyventojų. Joje savo poziciją ir idėjas žmogaus teisių srityje išsakė rinkimų sąrašo kandidatai, nevyriausybinių organizacijų atstovai: Evelina Dobrovolska (jos rinkiminė programa „Atviras Vilnius – tai tavo Vilnius“), Monika Ošmianskienė (savo idėjoms įgyvendinti pasirinkusi principą „Eini, darai – keičiasi“) ir LGBT bendruomenės narys Tomas Vytautas Raskevičius (pasisakantis „Už Vilnių, kuriame gera gyventi, mylėti ir kurti“).

Ar Vilnius visiems vienodai atviras ir draugiškas miestas, kuriame gera gyventi? Ką reikėtų nuveikti, kad tai būtų ne siekiamybė, o realybė?

Diskusiją moderavusi Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė neslėpė: surasti neįgaliesiems pritaikytą kavinę sostinės centre buvo nelengvas iššūkis. Apskambino daugybę vietų, kol Monikos padedama pagaliau surado tinkamą. Apie prastai nuvalytas gatves, kelkraščiuose supiltas pusnis užsiminė ir sniegu apkibusiais neįgaliųjų vežimėlių ratais į kavinę įvažiavę Virginija Dambrauskaitė ir Martynas Vaitiekūnas. Tad nenuostabu, kad paklausti, ar Vilnius draugiškas judėjimo problemų turintiems žmonėms, daugelis į diskusiją atvykusių žmonių atsakė neigiamai.

„Mano atsakymas – ir taip, ir ne, – savo prisistatymą pradėjo Monika. – Taip – jeigu šiandieninį Vilnių lyginsime su prieš 4 metus buvusiu. Nuo to laiko yra ir šioks toks postūmis, ir pasikeitęs požiūris. Aš matau daugiau atsiradusių rampų, pritaikytų įvažiavimų, Narbuto gat­vės viaduką, tinkamą ir pėstiesiems, ir dviračiams, ir neįgaliesiems, viešąjį transportą, į kurį galima patekti ir su vežimėliu.“

Vis dėlto M. Ošmianskienė neslepia dažnai pastebinti, kad nors yra pinigų (skiriamos ir Europos Sąjungos, ir savivaldybės lėšos), pritaikymai atliekami labai atsainiai, neretai – tik tam kartui, kad komisija pasirašytų objekto priėmimo dokumentus. Pasirašė, žiūrėk, po kurio laiko dingo neįgaliesiems skirtos automobilių statymo vietos, kažkas užrakino tualetus ar atsitiko dar kažkas.

„Ilgai tiesiog plaukusi pasroviui, viduje pasipiktindama: „Kodėl gi taip?“, „Kaip šitaip?“, vieną dieną nusprendžiau, kad reikia kažką keisti, eiti ir daryti, – pasakoja Monika. – Tada įsitraukiau į visuomeninę veiklą, įstojau į asociaciją „Savarankiškas gyvenimas“, vienijančią aktyvius, neįgaliųjų labui veikiančius žmones.“

Renginyje susipažino dvi neįgaliųjų aktyvistės: M. Ošmianskienė ir V. Dambrauskaitė.

Didžiausias dėmesys – kultūros objektams

Kultūros renginius mėgstanti Monika sako juose gana retai sutinkanti savo likimo draugų. Pagrindinė priežastis – nepritaikyta aplinka. „Pastaruoju metu beveik visi sostinės teatrai renovuojami. Man rūpi, kad bent jau po renovacijos juose galėtų lankytis rateliais judantys žmonės“, – sako Monika. Todėl ji nusprendė susisiekti su visais paramą gavusiais teatrais. „Kalbėjau ir su Nacionaliniu, ir su Jaunimo dramos teatru. Tiesa, atsiliepė ne visi. Pavyzdžiui, Keistuolių teatras atsisakė parodyti projektą, esą taip pažeistų autorines teises“, – pasakoja M. Ošmianskienė.

Didžiausias Monikos pasiekimas – Kongresų rūmų pritaikymas neįgaliesiems. „Po ilgų, sunkių pokalbių ir daugybės „ne“ jie galiausiai sutiko ir pritaikė salę, netgi planą perdarė“, – principingo ir reiklaus darbo rezultatais džiaugiasi moteris. Pasak jos, kai eini, kalbiesi su žmonėmis, siūlai savo idėjas, jie įsiklauso ir koreguoja projektus.

Dabar Monika susidomėjo sostinėje vykstančiais festivaliais, pradėjo bendrauti su jų organizatoriais. Juk, pavyzdžiui, į festivalio „Open House“ renginius norėtų atvykti, pastatų architektūra pasigrožėti ir neįgalieji, tačiau jiems nėra jokios informacijos – jie nežino, į kokius pastatus galės patekti, į kokius ne. O klausos ar regos negalią turintis žmogus turės galimybių ką nors sužinoti?

Moteris džiaugiasi, kad festivalio organizatoriai labai geranoriškai ją priėmė, pritarė tokiai iniciatyvai. Galbūt šiemetinio festivalio programoje į Monikos patarimus bus atsižvelgta.

Diskusijos „Vilniaus ambicija – žmogaus teisėms draugiškas miestas“ akimirka.

Kaip neįgaliesiems padės darbas savivaldybės taryboje?

Monikos pasakojimas apie nuveiktus darbus – išties įspūdingas. Jeigu yra ryžto ir valios siekti užsibrėžtų tikslų, ir vienas žmogus gali daug nuveikti. Provokuojančių klausimų nevengusi diskusijos moderuotoja J. Juškaitė ne be reikalo paklausė: kodėl Monika eina į savivaldybės tarybos rinkimus? Atrodytų, kad narystė nevyriausybinėje organizacijoje padeda atverti visas reikalingas duris.

M. Ošmianskienės toks klausimas nesutrikdė. Ji pasakoja, kad bendraudama su įvairių įstaigų, organizacijų atstovais neretai išgirsta, esą jie supranta, apie ką kalba neįgali moteris, bet negali nieko pakeisti, nes tokia įgyvendinamo projekto užduotis. Paklausti, kas tą projektą rengė, pašnekovai dažnai nurodydavo savivaldybę. Todėl, Monikos nuomone, labai svarbu dalyvauti pačiame procese, atkreipti projektus rašančių žmonių dėmesį į lygias galimybes visiems. „Daug kalbame apie renovuojamas mokyklas, koncertų salę ant Tauro kalno, nacionalinį stadioną – jeigu laiku ir vietoje neįsitrauksi į tą procesą, jeigu ateisi per vėlai, kai projektai jau parengti, bus padaryta kaip visada, – neabejoja Monika. – Mano tikslas – būti laiku ir vietoje, patarti, priminti, kaip padaryti, kad visiems būtų geriau.“ Ji įsitikinusi, kad miesto savivaldybės tarybos nario balsas turi daugiau galios, į jį labiau įsiklausoma ir paisoma.

M. Ošmianskienė neslepia geriausiai išmananti judėjimo negalią turinčių žmonių prob­lemas, tačiau bičiuliaujasi ir su kitų negalių žmonėmis, žino jų rūpesčius, todėl ieškodama sprendimų žada visada konsultuotis su jų atstovais. „Jau turėjau tokios patirties. Esu programuotoja, turiu žinių, kaip pritaikyti regėjimo negalią turintiems žmonėms interneto svetaines, todėl neabejojau, kad gavusi tokią užduotį viską padarysiu be jokių problemų. Bandžiau atsisakyti neregio draugo patarimų. Vis dėlto kai pamačiau, kaip jis naršo, kaip ieško informacijos, supratau, kad teorija – viena, o praktiškai žinoti visus niuansus – visai kas kita. Mano supratimas visiškai pasikeitė. Manau, kad taip pat ir savivaldybėje – skirtingas problemas išmanantys žmonės komandoje labai reikalingi“, – sako Monika.

M. Ošmianskienės mintims pritarė ir R. Šimašius. Pasak jo, kai nėra nuolatinio dėmesio, priminimo ir kontrolės, net geri sumanymai gali būti neįgyvendinti. Sostinės meras prisipažino, kad jei ne Monika, nė nebūtų pagalvojęs, kokį darbą reikia atlikti neatidėliojant. Ogi Tarybos posėdžių salėje pritaikyti tribūną – įrengti ją taip, kad būtų galima reguliuoti aukštį. Juk į savivaldybės tarybą kandidatuoja neįgaliojo rateliais judanti aktyvi žmogaus teisių gynėja, savo idėjoms skleisti pasirengusi dažnai naudotis šia tribūna. Monika įsitikinusi, kad jeigu žmonės išgirs, palaikys tas idėjas – Vilnius tikrai keisis.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt