14
K, Lap
9 Nauji straipsniai

„Turiu savo kasdienį poterį: viską įveiksiu, viską pakelsiu, esu stipri“

Kambaryje bene ketverios audimo staklės, Savera Paštukienė prisėda čia beveik kasdien.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Taip sako Savera Paštukienė, tautodailininkė, audėja, ūkininkė, daržininkė. Ir senjorė, kuri neprisileidžia jokio silp­numo.

Nesuderintas požiūris

Gražios tos kaimo sodybos, kur neišpjauti seni medžiai, kur gėlių darželiuose auga rūtos, lelijos, putinai, žydi alyvos, kur takeliai natūralūs, įrėminti akmenėliais, žemė neuždusinta plytelėmis. Lengva ten kvėpuoti, norisi ilgiau pabūti, nes – ramu.

Tokioje kaimiškoje sodyboje Kupiškio rajone, Didžprūdžių kaime, gyvena Savera ir Povilas Paštukai.

Sodybos šeimininkės kalba apie gyvenimą kaime neįprasta, nes ir pati ji savita.

„Gal tokia energijų darna? Žmogus – gamtos dalis, visi mes sudaryti iš gyvų ląstelių, brolystė, seserystė visur, kur bepažvelgtum, kur yra augimas. Gyvenam čia natūralistiškai, gamtiškai“, – sako tarsi rimtai. Ji linkusi provokuoti pašmaikštavimais, tad ne visi jos kalbas supranta, o kai nesupranta, smerkia, nepritaria.

Čia ji turi omenyje kaimynus – kaime neįprastas kūrybiško žmogaus buvimas, ypač tokio, savito, nemeilikaujančio, kai išgirdęs žodį, turi pagalvoti, ką tai reiškia, susigaudyti, ar rimtai pasakyta, ar pajuokauta. S. Paštukienei nė motais, kas ką pagalvos, sako esanti ne bandos žmogus, pati viena sau vaikšto ir daro, ką reikia darže, sode, gėlyne ar prie audimo staklių.

Ji sako niekam nepataikaujanti, visada sakanti, ką galvoja, tiesmukai, gal ir įžeidžiai, todėl ir valdžioms, viršininkams nepatogi.

Kasdienį buitišką gyvenimą gyvenančiam žmogui negi rimtos pasirodys mintys apie kosminę lemtį, žvaigždynų įtaką, Vandenio ženklą, kuris talpina aplinkos įvairovę, nepastovumą, filosofiškumą. Pašnekovė įsitikinusi, jog kažkas suveda žmones, kad jie atliktų būtent tokius darbus, atskleistų tokius gebėjimus, turbūt tai užkoduota gimimo akimirkomis.


Profesija ir kūryba

Tokie S. Paštukienės svarstymai nestebina žinant jos kūrybiškus polinkius ir kadaise įsigytą profesiją. Ji buvo akušerė, o tautodaile susidomėjo prieš ketvirtį amžiaus. Kalba ji apie šiuos dalykus nekasdieniškai: tada gaudžiau vaikus, o dabar gaudau šaudyklę prie staklių. Mažiau atvirauja apie negatyvią patirtį – jai pažįstama ir nesveikata, ir kūniškos negalios, bet, sako, kam svetimiems permesti savo slogius išgyvenimus, tokios energijos nereikia aplinkui skleisti, o prasmingiau kalbėti apie kūrybą, nes ji turi gydančios galios.

Staklių Paštukų namuose yra bene ketverios, užima visą kambarį. Savera audžia jomis tautines juostas, kaklajuostes. Kai kam prireikia vardinių tautinių juostų, tenka išausti ir svarbių valdžios žmonių, svečių, ambasadorių vardus. Įstaigos, kaimo bendruomenės prašo išausti knygų skirtukų.

Prieš keliolika metų planuota sodyboje įrengti studiją, mokyti vaikus audimo, bet sumanymas neišsipildė. Savera nelinkusi gilintis į seną istoriją, tik užsimena, kad nepakenčia jokio formalizmo, biurokratų išsimislijimų. Tada buvo atėjusios kelios mergaitės, pastovėjo, pažiūrėjo – buvo matyti, kad nei noro, nei smalsumo nėra, o per prievartą nieko neišmokysi. Pagailo jai tų vaikų, padovanojo jiems savo austų juostelių, kad prisiminimui turėtų.

Skeptiškai audėja vertina ir Tautodailininkų sąjungą – į ją seniai įstojo, bet aktyviai bendrauti nemėgsta, nes charakteris jos įnoringas, negali paklusti, jeigu sumanymas atrodo neįdomus, tad geriau vienai daryti tai, kas miela.

Audžia senoviškai, savitai, žakardinėmis staklėmis, laikydamasi senų tradicijų, o anūkė jau šiuolaikinėmis technologijomis per internetą viešina močiutės kūrinius. Šie pasklinda po pasaulį, net iki Amerikos lietuvių bendruomenės. Jos austas juostas ypač vertina žemaičiai. Nežinia, kodėl, tačiau savo krašto žmonės mažiau dėmesingi, gal kad asmeniškai pažįsta, charakteris nepatinka... Saverai tokie pasvarstymai kelia ironišką šypsnį.

Pasak S.Paštukienės, audimo vertės neįžvelgia tie, kurie nesidomi tautos paveldu, papročiais, senąja kultūra. Toji audimo vertė slypi liaudies papročiuose. Kam anuomet dovanodavo austas juostas, rankšluosčius? Tik garbingiems, mylimiems, svarbiems žmonėms, nes austuose raštuose, spalvose yra užkoduotas energijos klodas, dvasios dovana. Ten įrašyta kosmograma, sveikatos, gyvenimo darnos ir pilnatvės linkėjimai. Savera sako, kad savo juostoms nenaudoja mirštančių spalvų – tamsių, violetinių. Ji mėgsta ryškias, liudijančias gyvybę ir augimą – raudoną, žalią, geltoną. Savera moko pažiūrėti į vandens lašą prieš saulę (kaip lūžta šviesa), į vaivorykštę. Reikia išmesti spalvų perėjimus, palikti grynąsias, jose – visa gyvybės energija sudėta.

S. Paštukienei kalba apie audimą, akivaizdu, mieliausia, sako, ir dabar galėtų savo namuose pagelbėti norintiesiems išmokti audimo bent pradžiamokslio. Sako, kad priimtų ir neįgalius žmones, nes tie yra imliausi, kantriausi, suvokia kūrybiškos veiklos gydomąją jėgą. Ji išties yra – pati tai patyrė – protas nuskaidrėja, emocijos nušvinta.

Beje, ir fizinis darbas, pasak pašnekovės, padeda sugrįžti kūno darnai. Paštukai laiko penkias karvutes, melžia jas ir parduoda pieną. Puoselėja savo sodą, daržą. Laiko bičių. Paprastame kaimiškame darželyje irgi puoselėja natūralumą – ten tulpės, narcizai, ledinukės, hortenzijos, dobiliukai. Augalai, sako, turi būti laisvi, nesuformuoti, neiškarpyti, nes ir žmogus to sau nenorėtų... Augalai, bitės, medžiai ir... audimo staklės, raštų kūrimas, viskas sutelpa į Saveros ir Povilo Paštukų kaimiško gyvenimo dienas.

Valius DOMANTAS

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt