14
K, Lap
9 Nauji straipsniai

Kruopštumas ir atida – talentingos kūrėjos palydovai

Gražina Ruseckaitė-Kalvaitienė.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Gražina Ruseckaitė-Kalvaitienė.

Gražina Ruseckaitė-Kalvaitienė gimė ir augo gražiame gamtos kampelyje – Pakek­lio kaime, Veiverių seniūnijoje (Prienų r.), prie mažo vingiuoto upeliuko Keklio. Jų šeima gyveno kaimo, kurį iš trijų pusių supo giria, gale. Sodybos pakraštyje ošė galingas prosenelių sodintas ąžuolas. Gražina lankė Veiverių vidurinę mokyklą (dabar T. Žilinsko gimnazija), iki kurios buvo lygiai 5 km. Ir taip keliavo 11 metų – rudenį, žiemą, pavasarį... Po to G. Ruseckaitė mokėsi ir su pagyrimu baigė Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą, įgijo medicinos felčerės specialybę. Dirbo Kazlų Rūdos ir Kauno geležinkelio stočių medicinos punktuose. Dabar gyvena jaukiame namelyje prie pat geležinkelio, traukinių ratų bildėjimo jau negirdi – priprato... Vyras mirė 1999 metais. Užaugo dukra Inga, kuri taip pat, kaip ir mama, gražiai piešia, kuria papuošalus, rankdarbius iš karoliukų.

Gražina sako, kad norą kurti paveldėjo iš tėvų: mama nėrė, mezgė, siuvinėjo, audė ir siuvo, tėtė mėgo medžio darbus: padarė visus baldus namams, gamino roges, ratus vežimams, užsiiminėjo kalvyste. Tėtė labai mylėjo medžius. Ir ji, nuvažiavusi į sodybą, prisiglaudžia prie jo sodintų ąžuolų... O aplinkiniai kaimai buvo audėjų kraštas – moterys audė rinktines lovatieses, viena net šventą paveikslą išaudė.

Buvo daug džiaugsmo ne tik Gražinai, bet ir Kazlų Rūdos neįgaliųjų draugijos moterims, liaudies menui neabejingiems krašto žmonėms, kai 2013 metų rudenį respublikinio liaudies meno konkurso „Aukso vainikas“ regioninėje parodoje, kuri vyko Zyplių dvare, sėkmė aplankė G. Ruseckaitę-Kalvaitienę. Geriausio Marijampolės apskrities meistro vardą ir „Aukso vainiko“ regiono turo I vietos diplomą taikomosios dailės kategorijoje Gražina gavo už vąšeliu nunertus pagalvių užvalkalų įsiuvus.

Taikomosios liaudies dailės srityje telpa galybė amatų: tekstilė, tautiniai kostiumai, keramika, medžio, kalvystės, juvelyrikos dirbiniai, karpiniai, margučiai, verbos, sodai, kaukės. Todėl šis laimėjimas – dar svaresnis. Tai buvo staigmena, nes šioje parodoje kuklioji menininkė ryžosi dalyvauti pirmą kartą.

2014 m. sausio 6 d. Kretingos muziejaus žiemos sode vyko geriausių Lietuvos tautodailės meistrų „Aukso vainiko“ respublikinis turas, kur 28 autorių būryje Gražina ir vėl buvo pagerbta: už nėrinius pelnė trečiąją vietą. Tokių įvertinimų moteris nesitikėjo – dalyvauti Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamoje respub­likinėje konkursinėje liaudies meno paro­doje „Aukso vainikas“ ji pasiryžo tik paskatinta etninės kultūros specialistės.

G. Kalvaitienė – talentinga rankdarbių meistrė ir menininkė: neria vąšeliu, mezga virbalais, siuvinėja, piešia, tapo aliejiniais dažais, įvairius darbelius nuvelia iš vilnos, kuria riešines, delmonus (prie tautinių drabužių nešiojamus iš audinio siūtus ir siuvinėtus krepšelius – rankines, būdingus pamario, Klaipėdos kraštams).

Jos gyvenime turi būti daug grožio, todėl mėgsta auginti gėles, jas fotografuoti. Gražinos nuotraukų galite išvysti po TV3 televizijos žinių. Tik ji pasirašo kukliai: Gražina, Kazlų Rūda. Tačiau mes žinome, kad tai – mūsų talentingoji kūrėja.

2016 metais Kazlų Rūdos kultūros centro parodų salėje daugiau nei mėnesį veikė personalinė Gražinos Kalvaitienės rankdarbių ir paveikslų paroda, kuri žavėjo lankytojus, nes Gražina – kruopštumo, talento, atidumo nestokojanti kūrėja, pagarbiai į liaudies meną žiūrintis žmogus.

Jos gyvenimo credo: sąžiningumas, teisingumas, kruopštumas, meilė žmonėms. „Nemėgstu melo, neteisybės, tuščių plepalų. Vadovaujuosi posakiu: ką darai, tai daryk iš širdies. Tokį požiūrį į gyvenimą nulėmė tėvai...“, – teigia G. Ruseckaitė-Kalvaitienė.

Vitalija KAVALIŪNAITĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt