Ritualinė Kūčių vakarienė – pagarba tradicijoms

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Gruodžio 24-osios vakarą beveik visa Lietuva susės prie balto stalo, apkrauto kukliais, bet prasmingais ir tik pasninkiniais valgiais. Tai kūčios, šeimos ritualinė vakarienė, kurios svarbiausias patiekalas dar praėjusiame amžiuje buvo „kūčia“, nuo kurio vardą įgavo šventinės Kalėdų išvakarių vaišės, o ir visa diena. 

Svarbiausi kūčių patiekalai

Kūčią sudaro šutinti kviečiai, žirniai, pupos, pasaldinti bičių medumi arba valgomi su vandeniu, atmieštu trintų aguonų pienu. Kartais tai būna miežių ir kitų javų košė, sumaišyta su medumi. Merkinės apylinkėse kadaise kepė kūčią – duonos kepalą, kuris buvo vadinamas kūčių kepalu. Ją šeimininkas, šventiškai apsirengęs, apnešdavo tris kartus aplink namus. Tada pabelsdavo į duris. Šeimininkė klausdavo: kas beldžia. Šeimininkas atsakydavo: ,,Dievulis prašosi su kūčele į jūsų namus.“ Atidarydavo duris ir įleisdavo vidun. Duoną šeimininkas padėdavo ant stalo. Kaišiadorių rajone šeimininkas apnešdavo tris kartus aplink namą įvairių kūčių patiekalų prikrautą kraitelę. Suvalkiečiai apie stubą nešė avižinio kisieliaus dubenį. Tai vis javo, žmonių maitintojo, pagerbimo apeigos.

Javų mišinį su aguonomis, kanapėmis ir medumi – senąją kūčią – daug kur pakeitė miltinės tešlos mažytės bandelės – kūčiukai. Tai vienas iš svarbiausių šventos vakarienės patiekalų. Labai svarbu išsaugoti tikrąsias tradicinių kūčiukų kepimo paslaptis, rūpintis kad tikrųjų kūčiukų kepimo paprotys ir toliau būtų perduodamas iš kartos į kartą.

Iš mielinės kvietinės tešlos buvo kepamos „antelės“. Tai sotaus pavasario simbolis. Kadaise kepdavo tešlinius gaidžiukus, viščiukus, kiškučius, tai vis ritualiniai valgiai.

Dar vienas svarbus apeiginis patiekalas – kisielius. Raudonas – dažniausiai spanguolinis, bet dar svarbesnis – baltas avižinis. Įdomūs jo virimo papročiai. Suvalkijoje moterys liepdavo vaikams bėgti apie stubą, kad kisielius geriau stingtų. Yra ir kisieliaus stingdinimo dainelių: „Apie stubą lėkiau,/ Kisielių stingdinau, / Stink, stink, kisieliau, / Parjos Motiejus / Parneš pyrago, / Ant jaučio rago.“

Daugumoje šeimų ant stalo dedama virtų žirnių ir pupų, kad sodai vestų daug vaisių. Kūčios ne kūčios, jei nebūtų aguonų pieno, kuris kartais Dzūkijoje pavadinamas ir meškos pienu. Jis valgomas su kūčiukais, kisieliumi, miežinėmis kruopomis ir šutintais kviečiais.


Apeiginių vakarienių įvairovė

Žemaičiai kūčioms iki šių dienų verda cibulynę (sriubalynė, sriūbalas, rasalynė), šiuose kraštuose neapseinama be patiekalų iš kanapių. Šiaurės Lietuvoje populiarus pasninko patiekalas – žilginis. Grūstuvėje sugrūstos kanapių sėklos užpilamos vandeniu, gerai išmaišoma ir dedama ant ugnies. Užvirus pridedama svogūno, druskos, valgoma su virtomis bulvėmis. Vidurio Lietuvos gyventojai neįsivaizduoja apeiginės vakarienės be kūčių barščių, bandelių (ausyčių) su grybų įdaru. Šiaurės ir rytų aukštaičiai būtinai šutina rinktinius kviečius, kuriuos valgo su miešimu (saldintu vandeniu ar medumi). Suvalkiečiai verda šližikus ir kepa sausučius, dzūkai krosnyje šutina miežinių kruopų košę – grucę, kurią užsipila saldžiu aguonpieniu ir būtinai verda džiovintų baravykų sriubą – rasalą. Visoje Lietuvoje būtinais laikomi žuvies ir silkės patiekalai. Žuvis simbolizuoja sveikatą ir turtingus metus.

Ant stalo dažniausiai būdavo 9 ar 12, net 13 patiekalų. Skaičius 12 aiškinamas 12 Kristaus apaštalų buvimu arba tuo, kad metai turi 12 mėnesių ir kiek­vienam jų skiriama po atskirą patiekalą. Per Kūčių vakarienę būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi.


Kūčių vakarienės papročiai

Ritualinė senųjų metų pabaigos vakarienė valgoma ne anksčiau nei danguje pasirodo vakarinė žvaigždė. Iki to kuriama pirtis, prausiamasi, persirengiama šventiniais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas ant šventinio stalo padėdavo keletą saujų sauso šieno, užtiesdavo baltą lininę staltiesę. Pastalėn daug kur būdavo statomas krepšys su likusiu šienu, pametamas javų pėdas ir arklio pavalkai.

Ant stalo dėdavo valgius ir tiek šaukštų, kiek bus valgytojų. Jeigu šeimos narių skaičius nelyginis, pasikviesdavo neturtėlį, vienišą kaimyną ir pan. Jei tais metais buvo kas iš šeimos miręs, jo vietoje ant stalo padėdavo apverstą šaukštą.

Kai stalas paruoštas, vyriausias šeimos narys, išėjęs į lauką, pakviesdavo kūčiavoti šaltį, vėją, bites.


Kalėdaičio dalijimo apeiga

Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičio (plotkelės) laužymo apeiga. Kalėdaitis – iš kvietinių miltų bei vandens tyrelės specialioje formoje iškeptas ir bažnyčioje pašventintas paplotėlis – šeimos santarvės simbolis. Kalėdaičius visiems šeimos nariams dalija šeimos vyriausias, dažniausiai – tėvas. Dalijantis atsistojama, kai kuriose šeimose ir pasibučiuojama.

Suvalkijoje kiekvienam tenka po visą kalėdaitį, kitur – po dalį. Vidurio Lietuvoje dažniausiai pirmi kalėdaitį persilaužia motina ir tėvas ir nuo savo pusių po gabalėlį duoda atsilaužti vaikams. Šiaurės rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje tėvas savo kalėdaičio duoda atsilaužti motinai, paskui pats atsilaužia, o tada duoda laužti kitiems šeimos nariams pagal amžių. Paskui savo paplotėlį dalija motina, paskiausia, vėlgi pagal amžių, likę šeimos nariai. Radviliškio, Tauragės, Šilalės rajonuose savo kalėdaičio kitiems šeimos nariams tėvas pats atlaužia, Šilalės krašte tėvas didžiausią gabalėlį atlauždavo žmonai, didesniems vaikams duodavo didesnį gabalėlį, mažesniems – mažesnį.

Pagal atsilaužto kalėdaičio dydį, raštą sprendžiama apie kitus metus: kuriam atsilaužia didesnis gabalėlis, tas bus dalingesnis, kam kryžius – vargas, taurė – linksmybė ir pan. Kalėdaičio dalijimo apeiga, nulemta tikėjimo, kad tai palaikys šeimos vienybę, bažnyčioje pašventintas paplotėlis saugos nuo dvasinių negalių.

Daugelyje šeimų dalijamasi ir duonos riekele, kad žemiškieji kasdieniniai šeimos reikalai klostytųsi lengviau, kad niekam visus metus nepritrūktų duonos.


Kūčių stalas – ir Anapilin iškeliavusiesiems

Kūčių vakarienės ritualuose užkoduotas tikėjimas, kad šią ilgiausią metų naktį sugrįžta mirusiųjų namiškių vėlės. Vėlių maitinimo papročių dar XX a. buvo išlikę beveik visoje Lietuvoje. Ukmergės apskrityje toje vietoje, kur anksčiau sėdėjo mirusysis, pastatydavo stiklinę alaus ar giros. Apie Kupiškį pavalgę kūčias ir nuvalę stalą, vėl jį padengdavo pridėdami mėsos ir šaltienos, kad mirusieji turėtų ką valgyti. Rytprūsiuose vėlėms dėdavo ant stalo žąsį. Šiaurės Lietuvoje po vakarienės švariai iššluodavo aslą, apdėdavo stalą valgiais, kad nakčiai apsilankiusios vėlės turėtų ką valgyti.

Valgių mirusiems dėdavo ne tik ant kūčių stalo. Saločių apylinkėse dvasioms po stalu dėdavo duonos ir druskos. Dzūkijoje dažniausiai nuliedavo aguonpienio per petį į kertę prie lango. Kitur lėkštę su valgio likučiais statydavo ant palangės arba prieangyje. Tai dažniausiai maistas vėlėms, kurios mirė ne namuose.

Paprastai stalo po vakarienės nenukraustydavo (daug kur ir dabar dar nenukrausto), vėlgi dėl minėto tikėjimo, kad stebuklingą ilgiausią metų naktį į savo buvusius namus valgyti kūčių grįžta Anapilin iškeliavę namiškiai.

Nijolė MARCINKEVIČIENĖ
Etnologė

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas