Nemažam būreliui žmonių, turinčių intelekto sutrikimų, Garliavoje įsikūrę socialinės terapijos namai „Akvila“ tapo antraisiais namais. Draugiška aplinka, juos suprantantys ir natūraliai priimantys darbuotojai, galimybė atsiskleisti, pasijausti reikalingiems – viso to siekusi „Akvilos“ įkūrėja Jolita Čilvinaitė neslepia – tai jos svajonės išsipildymas. Tačiau taško čia ji dar nededa ir dalijasi ambicingomis ateities vizijomis.
Socialinės terapijos namai – ne visai tradicinis žmonėmis su negalia besirūpinančios organizacijos įvardijimas. Kas užkoduota po šia sąvoka?
Esame tarptautinio „Camphill“ judėjimo“ dalis. Tai pasaulinis bendruomeninių organizacijų tinklas, kurio metodai remiasi antroposofinės socialinės terapijos principais, o vertybės bei filosofija kyla iš antroposofinio pasaulio suvokimo. Pasaulyje „Camphill’ai“ yra skirtingi savo formatais – tai gyvenimo bendruomenės su žemės ūkiu ar be jo, dirbtuvės, dienos centrai, mokyklos vaikams, miesto bendruomenės ir kt. Juos vienija tai, kad visi nariai – tiek žmonės su negalia, tiek bendradarbiai – čia kuria erdvę, kurioje atliepiami individualūs kiekvieno asmens poreikiai. Kai socialinė aplinka draugiška, galime atsiverti, tuomet lengviau sutikti save ir kitą su jo iššūkais, idėjomis, keistumais. Kai vienas kitą priimame, tuomet ir vyksta tikrasis terapinis procesas.
Kuo užsiima socialinės terapijos namų lankytojai? Kaip padedate jiems atsiverti?
Savo formatu veikiame kaip dienos centras, į kurį mūsų lankytojai, kuriuos vadiname namiškiais, ateina kiekvieną dieną. Turime keturias dirbtuves, kiekvienas namiškis dirba vienose iš jų. Virtuvės dirbtuvėse gaminame skanų maistą 40 žmonių. Veikia rankdarbių, lauko dirbtuvės (kiemas, sodas, daržas). Didžiausias pasididžiavimas – socialinės dirbtuvės „Pilnos širdys“. Čia gaminame specialius sąsiuvinius Valdorfo mokykloms. Visi dirbame kartu, broliškai vienas kitam padėdami.
Be darbinės veiklos mums organizacijoje labai svarbus ir kultūrinis-socialinis gyvenimas. Sąmoningai formuojame organizacijos tradicijas, kurias patirdami žmonės galėtų jaustis saugūs. Kartu švenčiame šventes, išgyvename savaitės, sezonų, metų ritmus. Švęsdami jaučiame, jog esame lygūs, bet kaip gerai, kad tokie skirtingi!
Trečioji sritis – mūsų vidinis, dvasinis lygmuo. Kiekvienas bendruomenės narys turi savo asmeninius augimo ir tobulėjimo tikslus, kiekvienas keliame sau užduotį užaugti į geriausią savęs versiją. Kokia ta versija – laisva valia apsispręsti. Be abejo, žmogui su intelekto negalia reikia pagalbos tokiame apsisprendime, tad čia didžiulė erdvė kūrybai bei naujiems komunikacijos metodams. Įkvėpimo ir prasmės suteikia gilinimasis į žmogaus prigimtį, antroposofijos idėjas.
Dirbtuvės „Pilnos širdys“ – Neįgaliųjų reikalų departamento projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ dalis. Kaip jos pakeitė jūsų namiškių gyvenimą?
Į socialinių dirbtuvių veiklą įsitraukė per 14 žmonių, vieni darbuojasi pilną dieną, kiti – dalį. Intelekto negalią turintiems žmonėms labai sunku susirasti darbą atviroje darbo rinkoje, kai kuriems reikia nuolatinės pagalbos. Dirbtuvės „Pilnos širdys“ – puikiausias įrodymas, kad pritaikius darbo vietą, pobūdį visi gali dirbti. Mūsų namiškiai lanksto ir komplektuoja popieriaus lapus sąsiuviniams, bloknotams, dirba su nesudėtingais ir saugiais popieriaus įrišimo įrenginiais, pakuoja ir pristato klientams jau pagamintą produkciją. Žmonės dirba, stengiasi, kasdien išmoksta ko nors naujo. Auga jų savivertė, stiprėja pasitikėjimas savimi. Šie žmonės pirmą kartą gyvenime dirba ir užsidirba – jiems mokama 38 eurų stipendija. Tikimės, kad kažkas iš jų galės dirbti ir atviroje darbo rinkoje.
Tiesa, pradžia namiškiams lengva nebuvo – teko mokytis paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kad dirbti pradedame tik švariai nusiplovę rankas arba kad 45 min. dirbame, ir tik tada 15 min. ilsimės. Disciplina, tam tikros taisyklės daugeliui buvo nelengvai įveikiamas iššūkis. Užtruko ir kol perpratome technologinį procesą, išmokome planuoti savo laiką ir užduotis, dirbti komandoje, valdyti savo emocines būsenas. Tačiau apie daugelį iššūkių jau galiu sakyti – „buvo“, nes per pusantrų metų pasiekėme didžiulės pažangos. Kai kiekvienam sudarytos sąlygos dirbti, bendrauti, socializuotis, tuomet negalia netrukdo, jos nebesimato – žmogus jaučiasi visavertis, naudingas ir reikalingas.
Žmonių su negalia teisių gynėjai kritiškai vertina socialinių dirbtuvių modelį. Pasak jų – tai ta pati segregacija, tik jos apimtys mažesnės.
Manau, tai, ką daro Neįgaliųjų teisių konvencijos gynėjai, įvairios jos įgyvendinimo priežiūros komisijos, yra labai reikalingas procesas – jie neša „kelrodę žvaigždę“, paskui kurią visi sekame. Mes, visuomenė, siekiame sukurti formas ir būdus, kad atitiktume tuos idealus, apie kuriuos kalba teisių gynėjai. Tačiau šiandien pasaulis dar funkcionuoja beprotiškos konkurencijos, evoliucijos („išlieka stipriausi“) principais. Tokiame pasaulyje sudėtinga atrasti vertę žmogui su negalia, o ypač su intelekto, kompleksine negalia. Mes „Akviloje“ siekiame prisidėti prie proceso, kad visi keliautume link tos „žvaigždės“, link tos visuomenės sandaros, kur kiekvienas yra vertingas, kur atliepiami asmens individualūs poreikiai, kur net sąvoka „negalia“ nebeteks prasmės, o ją pakeis kiekvieno individualumas, unikalumas. Esmė – kaip mes elgiamės vieni su kitais, kokiais principais vadovaujamės, kaip kuriasi bendrystės, draugystės. Kartais mes sakome, kad kuriame būtent tokios bendruomenės ir visuomenės socialinį prototipą. Ir matome, kaip keičiasi šeimų, bendradarbių, pačių žmonių su negalia, netgi svečių, kurie pas mus užsuka, organizacijų, kurios perka mūsų produktus ar mus remia, mąstymas.
Labai skaudu girdėti pastabas apie segragaciją ir, tiesą pasakius, tai demotyvuoja, bet kai žinai, ką ir kodėl darai, nusipurtai ir eini toliau. Šiandien mes norėtume, kad socialinės dirbtuvės būtų kaip pasirinkimas žmonėms su intelekto negalia. Pasirinkimas šalia kitų formų, kur jie galėtų save realizuoti, mokytis, augti, gyventi visavertį gyvenimą.
Socialinių dirbtuvių trukmė – treji metai. Nebus gaila įdėtų pastangų, kai projektas baigsis?
Turime planų dirbtuvių veiklą tęsti ir projektui pasibaigus. Šiuo metu jau visos 7 Lietuvos Valdorfo mokyklos perka sąsiuvinius būtent iš mūsų, dirbtuvių „Pilnos širdys“, o ateityje svajojame ir apie užsienio Valdorfo mokyklas, kurių pasaulyje yra daugiau kaip 1000. Turime partnerių ir tarp kitų mažesnių mokyklų, užsako ir privatūs asmenys. 2021 m. pagaminome apie 14 tūkst. įvairiausių formatų sąsiuvinių. Be to, dirbtuvės pamažu plečia asortimentą – gaminame ir užrašų knygutes, bloknotus, proginius atvirukus. Šiais metais sukūrėme šių dirbtuvių prekės ženklą „Pilnos širdys“, orientuotą į pirkėjus, kuriems svarbi socialinės atsakomybės idėja. Tikėjimą ateitimi sustiprina ir tai, kad socialinės dirbtuvės persikels į naujas patalpas, kurios šiuo metu jau ruošiamos – galėsime dirbti erdviose, patogiose patalpose. Tad savo pavyzdžiu rodome, kad socialinės dirbtuvės gali sėkmingai gaminti naudingus, rinkai reikalingus produktus.
Norėtume, kad pasibaigus projektui, dirbtuvių veikla išaugtų į socialinį verslą, šiuo metu visi laukiame naujo įstatyminio reglamentavimo šiai veiklai. O kodėl gi tokio socialinio verslo bendrasavininkai negalėtų būti ir mūsų lankytojai – žmonės su intelekto negalia?
Daugiau apie mūsų organizacija galite rasti www.akvila.lt arba Facebook Akvila Camphill ir PILNOS ŠIRDYS.
Kalbėjosi Aldona MILIEŠKIENĖ
AKVILA archyvo nuotr.
