07
Š, Gruo
10 Nauji straipsniai

Susitaikėm

Kūryba
Nustatymai

Janina PRANAITIENĖ 
Jurbarkas

Išaušo gražus rugsėjo pirmosios rytas. Apsivilkau savo išeiginę gėlėtą štapelinę suknelę ir ruošiausi eiti į mokyklą. Įėjęs tėtis paklausė:
– Tai kur susiruošei?
– Į mokyklą, – tyliai atsakiau.
– Sakiau, kad neisi! – rūsčiu balsu pasakė tėtis.
– O aš eisiu, – atsakiau ir pati nusigandau savo tokio tvirto, prieštaraujančio balso.
Mūsų šeimoje tėvų žodis būdavo šventas, niekuomet nepagalvodavai, kad galima prieštarauti ar nors pasitarti.
Pamačiusi, kaip tėtis suka prie durų, kur kabėdavo pančiai arkliams pančioti ar kartais vaikams sudrausminti, supratau, kas manęs laukia ir nėriau pro duris. Jau koridoriuje gavau vieną pančio kirtį skersai nugaros, bet pasisekė pasprukti ir jau greitai bėgau verkdama sodo takeliu. Kol tėtis išėjo į sodą, aš jau buvau viduryje lauko ir vis girdėjau jį šaukiantį:
– Sakiau, kad neisi! O jeigu dabar išeisi, tai daugiau atgal negrįžk! Sakau, daugiau negrįžk!
Dar kurį laiką vis bėgau tekina, lyg bijodama, kad nepasivytų ir atgal nesusigrąžintų, nes labai norėjau mokytis. Jau žingsniuojant vieškeliu ausyse vis dar skambėjo skaudūs žodžiai „daugiau negrįžk“.
Kai baigiau gimnazijos keturias klases, vadinamąją progimnaziją, ir rodžiau baigimo pažymėjimą, tėtis pagyrė už gerus pažymius ir pasakė:
– Na, užteks tų mokslų. Matau, kad suskaičiuoti iki trisdešimt jau moki, o fermoje daugiau kaip trisdešimt karvių melžti nereikės.
Tuo momentu tai supratau kaip pajuokavimą, nes man geriausiai sekėsi matematika. Visą vasarą dirbau kolūkyje įvairius darbus ir net nepagalvojau, kad galiu daugiau nelankyti mokyklos.
Iki mokyklos reikėjo nužingsniuoti septynis kilometrus, todėl turėjau laiko pagalvoti apie susidariusią padėtį.
Paskutiniu laiku tėtis buvo rūstesnis. Keletas gyvenimo smūgių jį sugniuždė. Nenuostabu, kad buvęs darbštus ūkininkas, kurio laukai klestėjo, gyvulių buvo pilni tvartai, per keletą metų nukentėjo net du kartus.
Per karą, kai traukėsi vokiečiai, išsivarė visus gyvulius, net kiaules iš tvarto, susikrovę į vežimą, išsivežė.
Reikėjo viską pradėti iš pradžių, o šeima buvo gausi. Kaimo žmonės draugiškai mainėsi – kam reikėjo veršelio, kam kumeliuko. Po keleto metų vėl žmonės pradėjo turtingiau gyventi. Džiaugėsi ir mūsų šeima, prisiauginusi gyvulių, sulaukusi gero derliaus.
Prasidėjo kolektyvizacija. Tai antras smūgis ūkininkams. Buvo atimti gyvuliai, žemė, žemės ūkio padargai. Palikta tik po vieną karvę, nors ir gausiai šeimai. Reikėjo visiems dirbti kolūkyje, o už darbadienius nieko nemokėjo.
Iš mokyklos namo negrįžau, o prisiglaudžiau mieste pas giminaitę. Po pamokų ėjau tai pas vieną, tai pas kitą tetą, mamytės seseris, kurios man įdėdavo maisto.
Vieną naktį vyresnysis brolis Jonukas tyliai pasibeldė į langą. Įėjęs į kambarį ir, duodamas man krepšį, pasakė:
– Čia tau mamytė įdėjo. Palaukiau, kol tėtis užmigo ir išvažiavau su dviračiu.
Krepšyje radau duonos, bryzelį lašinių, burokėlių, morkų, svogūnų ir dar keletą smulkmenų. Su broliu truputį pasikalbėjome, o išeidamas dar pridėjo:
– Tėčiui sakiau, kad aš uždirbsiu sau ir sesutei, tegul ji mokosi, kad labai nori, bet tėtis buvo neperkalbamas. Tu pamėgink pareiti namo, gal jau bus nuolaidesnis.
Vieną dieną po pamokų ėjau namo. Dar laukuose sutikau mamytę, einančią melžti karvės. Paėmusi iš jos kibirą, karvę pamelžiau aš. Jau namie, man košiant pieną, įėjęs tėtis tiesiog sušuko:
– A, tai sugrįžai!
Vos nepaliejau pieno. Skubiai padėjau kibirą ir bėgau pro duris nieko nelaukdama, nes tėtis vėl ėjo artyn prie pančių. Ėjau verkdama, galvodama, kas bus toliau, bet mokyklos mesti nesiruošiau. Gal tėtis man negalėjo atleisti, kad aš jo nepaklausiau...
Po kurio laiko brolis pranešė, kad tėtis susirgo ir guli ligoninėje. Tėčio brolis buvo davęs rublį sąsiuviniams nusipirkti, tai nusipirkau sausainių ir išėjau į ligoninę. Su virpančia širdimi artėjau prie palatos. Bijojau, kad tėtis vėl nepradėtų šaukti ant manęs. Pravėrusi palatos duris pamačiau jį, gulintį prie lango ir žiūrintį tiesiai į mane.
– Laba diena, tėti. Sakė, kad sergi. Atėjau aplankyti. Atnešiau sausainių, – viską skubiai pasakiau.
Tėtis žiūrėjo į mane ir mačiau, kaip jo blakstienos suvirpėjo, o akys sudrėko.
– Prieik arčiau, sėskis, – gana ramiu balsu pakvietė jis.
Prisėdau šalia, mudu pasikalbėjome, o kai ruošiausi išeiti tėtis pasakė:
– Eik namo, padėsi mamai po daržus, su gyvuliais ir mažesniuosius brolius prižiūrėti, – kiek patylėjęs pridūrė: – Ir eik tu į tą savo mokyklą, jei taip labai nori. Net kaimynai jau mane baudė.
Aš padėkojau tėčiui ir taip mudu susitaikėm. Daugiau niekuomet nedraudė man mokytis.
Baigusi vidurinę mokyklą pati supratau, kad nėra galimybių toliau mokytis ir pradėjau ieškoti darbo.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt