11
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Vasaros trupiniai

Kūryba
Nustatymai

Sakoma, kad genys margas, o pasaulis ‒ dar margesnis. Taip ir jūsų kūryba ‒ po posmelį ar po eilutę dėliojasi eilėraščiai tarsi spalvoti stikliukai į gyvenimo vitražą. Malonu juos gauti, malonu skaityti. Ne visuomet pavyksta išspausdinti atskirai, tad kartkartėmis stengiamės iš atsiųstųjų tekstų bendrą apžvalgą sudėlioti. Atrodo, kad autoriai, gyvenantys skirtinguose Lietuvos kampeliuose, susikalba ‒ tekstais pratęsia vienas kito mintį, papildo ar panašiais sąskambiais ataidi.

Štai Ramutė Pažėraitė (Kaunas), atsiuntusi nemažą pluoštelį eilėraščių, viename iš jų, pavadintame „Gyvenimo spalvos“, rašo:

Po aukštus kalnus vaikščiojau.
Jų vingiuose plačiuos,
Aš sutikau gyvenimą su įvairiom spalvom.
Pačioj kalnų viršūnėje ir dar aukščiau už jų
Ten erdvėje beribėje baltuose pūkuose
Sau miega debesėliai ramiu tyliu miegu
O jų blankumą baltą nušviečia spinduliai
Saulutės šypsnis mielas pakalnėm ir kalnams.

 Kalnai, atvira erdvė simbolizuoja kalbėtojos norą pakilti virš kasdienybės, išsivaduoti nuo slegiančių patirčių. Autorė brėžia opozicinę paralelę tarp žmogaus ir gamtos. Gamta ‒ didinga, žmogus prieš ją ‒ tik menkas vabalėlis, kurį „žiedų tas įvairumas“ gali net apakinti. Nežinomybė gąsdina, kelia nerimą tamsios spalvos. Tačiau galbūt jis galėtų tą šviesiųjų gamtos spalvų paletę perkelti į savo gyvenimą?

O spalvos gelsvos, baltos, užsukite ir čia
Juk taip gyventi norisi baltam, gelsvam fone
Deja, vien tiktai juoda su potėpiais baltais.
Ir kaip pakeist gyvenimą gelsvom,
Šviesiom spalvom... 

Klemas Gelumbauskas (Radviliškis) irgi kreipia žvilgsnį į dangų, įkvėpimo ieškodamas debesėlių formose: 

Ratelį savo kasdieninį
Saulutė šypsos sukdama,
O debesėliai danguje
Kažkuo panašūs į banginį.

Jie plaukia iš kažkur tolyn
Bekraštėje dangaus platybėj.
Panyra pamažu gilyn
Ir dingsta vėl nežinomybėj.

Jo eilėraščiai iš pirmo žvilgsnio ‒ paprastučiai, kasdieniški, tačiau juose ieškoma atsakymų į turbūt neįmanomus atsakyti klausimus:

Jeigu laiką atgal kas pasukti galėtų,
Ką žmogus pasirinkti iš tikrųjų norėtų:
Ar jaunystę, kuri niekad nebegrįš?
Ar senatvę, kur klesti darna, patirtis?

Tačiau svarbiausia ‒ nepamiršti padėkoti Dievui už duotą gyvenimą: Už spindulį saulės / Kasryt dovanotą / Už dangų naktinį / Žvaigždelėm nuklotą. / Už teisę gyventi / Žemelėj šitoj / Už šilumą, šviesą / Šiandieną, rytoj.

Žaismingų, į gamtą akis kreipiančių eilių atsiuntė Regina Mineikienė-Cikanaitė (Vilkaviškis). Vėlgi vienas iš jų ‒ apie debesėlius. Žaismingumo, lengvumo šiam eilėraščiui suteikia pasirinkta utos forma, kurią, kaip prisimename, mėgo ir Kazys Binkis.  

Debesėliai ramiai plaukia
Virš berželių ir pušų.
Jų ten niekas nebevaiko,
Debesėliai ramiai plaukia.
Lengvutėliai, iš pūkų ‒
Tarsi pagalvės vaikų.
Debesėliai ramiai plaukia
Virš berželių ir pušų.

Autorę norisi pagirti ir už kitus utos formos eilėraščius ‒ smagiai nuteikia „Mėnulis pavirtęs ant šono“:

Pavirtęs mėnulis ant šono,
Vakarė jį saugo šalia.
Stebiu jį pakėlusi galvą –
Pavirtęs mėnulis ant šono.
Bijau, kad nekristų staiga,
Nespėčiau ištiesti net rankų.
Pavirtęs mėnulis ant šono,
Vakarė jį saugo šalia.

Rodos, tiek nedaug tereikia ‒ tik personifikuoti dangaus kūnus, eilėraštyje suteikti jiems žmogiškų savybių, ir atsiranda dinamiška situacija, mažutis šypseną keliantis siužetėlis.

Taigi kurti apie gamtą ‒ labai populiaru. Tačiau ne mažiau gražių žodžių skiriate artimiems žmonėms, ypač mamoms. Juozapas Levickis (Panevėžio r.) atsiuntė keletą eilėraščių apie mamą, į kuriuos sudėjo visą savo širdies šilumą ir dėkingumą už prie vaiko lovelės nemiegotas naktis.

Mama, tu mūsų krantas,
Paprastas ir šiltas,
Vienintelis kaip gimtas židinys...
Tu ‒ jungiantis per upę tiltas,
Neužgesinama namų ugnis.

O pabaigai ‒ pluoštelis Jurbarko poetų kūrybos. Jų visas pulkas. Stasys Arbačiauskas eilėraštyje „Su meile“ moko pasitikti svečius:

Vedam svečią į svetainę,
Rodom meilės jam jausmus,
Džiaugiamės, kad jis ateina –
Mūsų lauktas, įdomus.

Jam antrina Aušra Brazaitytė, sukūrusi eilėraštį „Draugui“:

Jei nelengva, drauge, tai ateik – paguosiu,
Tau paguodos žodžių niekad nepritrūks.
Jeigu laimė šypsos ir sėkmė palydi,
Tai žinok, kad aš su tavimi džiaugiuos.

Julija Galbuogienė eilėmis budina žemę:

Jau girdisi gervių trimitai,
Pabudo strazdas, bunda šilas.
Pabalyje šviečia purienų tiltai –
Pasrūva šiluma gaivia šis rytas.

O štai Jonas Girdzijauskas eilėraščiu „Koks gražus pasaulis“ bando aprėpti visumą ‒ turbūt tiek, kiek akys užmato ir toliau: 

Apkabinčiau, išbučiuočiau
Tą pasaulį aš karštai,
Kad žydėtų, kad siūbuotų
Mūsų tėviškės laukai. 

Tad kaip čia nepatikėsi, kad pasaulis gražus ir vertas atsispindėti jūsų kūryboje kaip ežeruose ar upėse atsispindi debesys, plukdydami jūsų mintis tolyn ‒ į rudeniu kvepiančias pievas.

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt