08
S, Gruo
10 Nauji straipsniai

Gražina KALVAITIENĖ. Lapkričio etiudai

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Apsigaubęs rūko maršką, pliaupiant vėjo stūgavimų lydimam lietui, eina pilkasermėgis lapkritis. Ne dienos, bet prieblandos – pilkos, miglotos, bet dar gana šiltos. Iš nukritusių lapų krūvelių vietomis dar kelia savo geltonas galveles pienės. Ir ramunės dar nepasiduoda. Niekur taip nejuntamas lapkričio rudeniškumas, kaip miške. Čia vyksta savas gyvenimas – čia gali pajusti rudenėjančio miško kvapą ir mistiškumą.

Išeina ruduo įvairiaspalviais takais, nuklotais nukritusių lapų. Šnara dar nenukritę jaunų ąžuoliukų lapai. Jauno, vėjo plaikstomo berželio viršūnėje supasi užsilikęs gelsvas lapelis. Dabar, kai vienas belikęs, atrodo, kad šviečia miške lyg maža saulutė pro pilko rūko šydą. Mig­lotame ore virpa nuogos klevų viršūnės. Visas miškas rimsta, susikaupia žiemai. Ir ąžuolai sunkias galvas panarina. Užmigs šie galiūnai ir sapnuos romantiškus sapnus apie miško ramybę – be medkirčių pjūk­lų burzgimo, be traktorių ūžimo. Žmogaus rankos gali sukurti labai daug, bet sugriauti, net nepadedant laikui, jos gali kur kas daugiau.

Miškas kalba savo kalba, o mylinčiam gamtą malonu jos klausytis – slėpiningos, godojančios. Girios ošime išvystame neregėtus pasaulius, atsiveria širdis gamtos stebuklams ir amžinybės lobiams. Taip motulė gamta išsaugo savo tyrumą, savo mistinį žavesį ir paslaptingumą.

Besisukantis minčių spiečius išjudina prisiminimus apie tai, kaip kadaise tėtis važiuodavo malkauti. Prunkštauja, būdavo, bėriukas, žingine traukdamas vežimaitį, kuriame ir aš įsitaisiusi. Ratai šokinėjo per miško šaknis, traškėjo sustingusi žemė, o tėtis vis pasakodavo visokius nutikimus – apie tai, kad vasarą miške rado bičių spiečių ir parsinešęs namo suleido į avilį, apie tai, kad viduržiemyje matė išlindusį ir vaikštinėjantį barsuką, kaip girdėjo juodųjų miško gražuolių tetervinų burbuliavimą ir matė uokse tupinčią pelėdą su dviem pelėdžiukais... Tėtukas su rankiniu pjūklu prisipjaudavo sausuolių, nusikirsdavo vėjo išlaužtų medelių, įsimesdavo į vežimaitį ir dardėdavome namo.

Stoviu miške kaip rudeninis medelis, drėgmė pakirto jėgas, sumaudė kaulus. Parudavusi žolė šiurpčioja. Nurudusi, pilka kaip žemė. Samanose dar matyti ištižusių kazlėkų. Saulė vis tolsta ir tolsta. O žvaigždės žiba danguje labai aukštai, kažkur labai, labai toli. Plaukia lapkritis lėta rudens upe savais takais, kurie veda į žiemos gruodą, į sniego ir ledo karalystę.

Gražina KALVAITIENĖ 
Kazlų Rūda

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt