Gražina KALVAITIENĖ. Kai laikrodis rodo vakarą...

Kūryba
Nustatymai

* * *

Gyvenimo saulei leidžiantis, ateina kitoks laiko supratimas – imi vertinti net akimirkas. Vaikui ar jaunam esant atrodo, kad visas gyvenimas ir visas laikas prieš akis, vis ko nors lauki, sieki, tikiesi – kada užaugsi, baigsi mokslus, sukursi šeimą, užauginsi vaikus. O paskui laikas pradeda lėkti nesulaikomai, belieka tik vasaros ir žiemos, pavasariai ir rudenys. Tada tampa ryškūs prisiminimai iš jaunystės, iš tėvų ar senelių namų.

...Į sodybą veda rudenį sunkiai pravažiuojamas keliukas. Sodyba nemaža, didelis kiemas, senas senas sodas. Tėtės pasodinti ąžuolai liudija apie čia buvusį gyvenimą. Gyvenimą prasmingą, šventą, skalsų, taurų, su buvusia šalia lauko pieva ir mažu upeliu, su vakarine malda ir pinavijom po langais. Vasarom prie kojų klegėjo pulkai naminių paukščių, ypač daug žąsų ir kalakutų. Jie burbuliavo, skraidė žemyn nuo malkų rietuvės, siekiančios pastogę, rėžė sparną apie elegantiškas raibas vištas. Pasipūtėlis žąsinas buvo piktas, žnybdavo ir mušdavo sparnais, gindamas savo baltas gražuoles. Laukuose žolytę skabė rudagalvės avytės, ramiai atrajojo karvytė...

Ankstyvais pavasario rytais, užgiedojus pirmiesiems gaidžiams, girdėdavosi malkų kapojimas ar plakamo dalgio skambesys. Tai tėtis, anksti pakirdęs, imdavosi darbų.

Vaizdai tokie trapūs... Mamutė – skubanti, balta skarele, įdegusia ir rasota kakta po vasaros darbų sėsdavo prie staklių, o rudenio ir žiemos vakarais – prie ratelio. Staklės stovėjo sek­lyčioje prie lango, kad audžiant kristų šviesa iš šono. Prisimenu audimo staklių ūžesį, matydavau, kaip mikliai laksto šaudyk­lė ir gimsta nuostabūs raštai, ilgi drobulių rietimai, kurie vasarom buvo skalbiami, balinami saulės atokaitoje. Kai pagalvoji – koks ilgas lino kelias... Jį sėjo, augino, rovė, mirkė, šukavo, verpė, audė žmogaus rankos. Austi taip ir neišmokau. Seklyčioje buvo atidaryta kaimo pradinė mokykla ir stakles tėtė išardė, sukabino klėtyje.

Žiemos dienomis ir ilgais vakarais prie žibalinės lempos buvo girdėti mielas monotoniškas ratelio dūzgimas. Stebėdavau, kaip greitai mamutės rankos taisė vilnos gijas, kurios virsdavo siūlais. O verpstės gražumas – išpjaustyta įvairiausiais ornamentais tėtės rankomis. Ūgtelėjusią ir mane išmokė verpti. Žiemomis kedendavau vilnas, plėšiau plunksnas, siuvinėdavau ant bulvinių maišų, skaičiuodama akutes, ir jie virsdavo įvairiaspalviais kilimėliais. Siuvinėjau ir ant mamutės austų drobulių servetėles, takelius. Saugau ir dažnai peržiūriu mamutės austus abrūsus, užtiesimus. Man audimo raštai – tai laiškai iš praeities, tai daina, kurią mama niūniuodavo ausdama. Suprantu, kad čia išreikšta meilė ir skausmas, džiaugsmas ir savos godos.

Tėtis turėjo mažą bityną. Net avilius, mėlynus ir geltonus bičių namelius, buvo pats pasidirbęs. Vasarom sodas kvepėjo vašku, medumi ir bičių duona... Vienas malonumas buvo įkišti pirštuką puodynėlėn, kur supiltas medus.

Žiemos vakarais namai kvepėjo pikiu – tėtis ruošdavo korius vasarai, o aš skutinėdavau nuo rėmelių kraštų pikį. Tėtukas labai mylėjo medžius. Begalinis atsidavimas gamtai gyveno jo sieloje. Ir medžiai, ir augalai, anot jo, yra gyvi, supranta, jaučia, jiems skauda.

O kur visi kiti žemės ūkio darbai kaime – ir sėja, ravėjimai, šienapjūtės, javapjūtės, bulviakasiai, kūlimai... Mielos buvo ir bulviakasio talkos, javapjūtės. Nors rugių pėdai būdavo didesni už mane, bet vis tiek stengdavausi surišti. O dar darbai kolūkyje pavaduojant mamą. Labiausiai alindavo kaitriomis dienomis didžiulių runkelių plotų ravėjimas, kilometrinio ilgio vagos, brigadininkės tikrinimai, ar paliekamas reikiamas atstumas tarp daigų. Taip ir lydėjo nesibaigiantys darbai, darbeliai. Viskas nugulė gyvenimo skrynioj...

Netiesa, kad dabar blogai žmonėms gyventi. Palyginti su senais laikais, dabar gyvename gerai. Netiesa, kad dabar nėra darbo. Yra tik vienas žmonių tikslas – kuo greičiau pralobti. Labiausiai baugina ta dvasinė tuštuma...

Po žvaigždėtu dangumi prie juoduojančių sodybos ąžuolų vienkiemio vienatvėje pasijuntu tokia trapi ir menka – tik dulkelė šiame didžiuliame, paslaptingame pasaulyje. Nakties tamsybė, dangaus žvaigždynai ir ramuma galbūt sukurta tam, kad suprastum, žmogau, kas esi, iš kur kilęs, kam gyveni ir kuo pavirsi atėjus savam rudeniui, lyg lapams nubirus visiems tau skirtiems metams... O laikrodžio rodyklės vis sukas ir sukas...

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt