Stefanija FEDULAITĖ. Pabūkim geresni

Kūryba
Nustatymai

Tarytum išmaldą drebančia ranka
Menką šilumą rinkdami
Dar pabūkim po rudenio saule
Tvirtesni, geresni, artimi.
                     J. Marcinkevičius

Stefanijos Fedulaitės pieš.

 

Pabūkim geresni. Šiltesni. Dabar, kai vėjas skina jau pas­kutinius medžių lapus, kai langus plauna šaltas rudens lietus. Laikas neša mano ir tavo metus, dienas, svajones. Kol gyvas žmogus, jis turi jų. Kaip sulaukti šventės mylimos? Dienos, kuri tau brangi, žmogaus, kurį tu meni? Gal tik žodžiai, kuriais tu tiki, svajone vadinas?

Ruduo, bičiuli, ruduo anapus langų. Ir šiapus. Mūsų gyvenimo langų. Kažkur pasiklydo džiaugsmas. O nuo skausmo nepasislėpsi niekur. Visur tave suras.

Gyvenu. Tiksliau – esu. Po dideliu Dangaus skliautu. Vienatvėj ir tyloj. Saulės ir gerumo trupinius renku. Lemtis taip lėmė, kad eičiau ne vieškeliu, keliu. Taką žolėtą skyrė. Matyt, žinojo, kad daug kartų krisiu. Bet ir takas toli, ir eit negali. Kartais mąstai – negali taip būti ilgai. Turi būti nors mažytė išeitis iš to sėdėjimo beprasmio. Kažkas pasakė, jog darbas yra gyvenimo druska, kad kūnas negestų. Bet juk visą gyvenimą dirbau, kiek galėjau. Savęs negailėjau. Bet, matyt, darbą ne tą. Kūnui netiko vaistai tokie. Prisiminiau seniai man pasakytus dailininko Algirdo Petrulio žodžius: „Stefut, kol pirštai išlaiko teptuką, nemesk jo.“

Bandžiau gyvenimui įsiteikti. Piešti ėmiau. Taip gyvenimą puošiau. Naiviai atrodė tie mano darbai. Bet tiek gerai, kad nutapytas kartono lapas plovėsi gerai. Geri guašo dažai. Taip piešiau ir ploviau. Kartą užėjęs žmogus ilgai tylėjo, į mano piešinį ir į mane žiūrėjo. Tada pasakė: „Ką čia teplioji, šitaip nepatogiai sėdėdama. Ar save matai?“

Neterlioju. Aš gyvenimą puošiu. Kai pasidaro jau labai sunku vienatvėje ir tyloje, iš tos beviltiškos padėties bandau spalvom save išvest. Ten, kur žiedai ir kalnai, jūros ir kalvos, kur tiek daug sukūrė žmogus ir visa, visa, ką Dievas davė, manęs nepasiekia. Čia mano kalnai ir žemė. Šalia. Arti. Arti.

Negirdėjau, kada žmogus duris uždarė. Matyt, išėjo su tais žodžiais, kuriuos man sakė: „Jeigu tau reikia – tepliok.“ Reikia. Labai reikia.

O už langų vakarėja. Sunkūs, pilni lietaus dangumi slenka debesys, laistydami pasėlį javo. Praėjo dar viena diena. Į vakaro valandas, minutes atmintis atves seniai matytus mylimus žmones. Kalbėsies su jais, kalbėsies, kol miegas akis užmerks. Gal į sapną vaikystės atbėgs su rytojaus aušra saulėta.

Labos nakties visiems, kas dar nemiega – vakaro gero. Atleiskit – parašyti norėjau ne apie tai. Bet mintys kažkur nukeliavo.

Stefanija FEDULAITĖ
Panevėžys

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt