Vilija VILKELIENĖ. Laiškas ateities kartoms

Kūryba
Nustatymai

Siūlome paskaityti Šventojoje vykusiam literatų seminarui „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ atsiųstus arba jau ten sukurtus įdomiausius, kvepiančius jūra ir vėju, tekstus. 

Vilija Vilkelienė.

 

Rašau, kai termometro skalė rodo trisdešimt du laipsnius šilumos. Mūsų klimatas vis labiau ir labiau užterštas. Lietaus nesulaukiame. Prakaitas sunkiasi tarsi iš kempinės. Žemė suaižėjusi, augalai nudžiūvę, gėlės, nulenkusios žiedelius, tarsi klūpėdamos prieš gamtą, meldžia nors lašo vandens. Jei radote ir skaitote šį laišką, esu laiminga – gyvybė mūsų žemėje išsaugota.

Norėčiau truputį papasakoti apie save ir savo kraštą. Nežinau, ar jis ir šiandien toks gražus, tačiau rašydama šį laišką aš žvelgiu pro langą ir grožiuosi žydinčiomis liepomis, žaliuojančiais berželiais, skraidančiais aplink langus laukiniais karveliais. Kaimynės pyksta ant jų, kad dergia langus, kad po šių paukščių atakos vis reikia valyti jų „bombonešius“ nuo stiklų. Tačiau man jie savotiškai patinka. Rytais burkuoja po langu, nereikia nė žadintuvo. O šią vasarą ir jauniklį sumanė mano balkone išsiperėti. Aš neprieštaravau – smagu stebėti, kaip patelė rūpinasi savo kūdikiu. Buvo du kiaušinėliai, bet motina nusprendė, kad du vaikai jai bus per didelis vargas, ir vieną išmetė iš balkono. Atranka, kam gyventi, o kam ne, padaryta. Taip, kaip ir žmogui. Sausio mėnesį man atliko širdies operaciją. Nieko gero medikai nežadėjo, bet Dievulis paliko mane dar pagyventi. Kadangi suprantu, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, skubu užbaigti pradėtus darbus – išleidau knygą apie pokario laikus „Gimiau savo laiku“, dar norisi parašyti romaną „Kelias į gyvenimą“, bet pavadinimas yra, o teksto trūksta. Laikas vis skuba, diena keičia dieną, o jo vis dar neturiu. Juokauju, kad ne tik širdį paremontavo, bet ir smegenis užblokavo – nesiriša sakiniai, nors tu ką. Gal dar ne laikas? Ateis žiemos ilgi vakarai, gal tada atsiblokuos mintys ir vėl bus noras sėsti prie kompiuterio ir rašyti, rašyti. Viskam savas laikas.

Ir vėl mintys bėgioja... Ruošiausi prisistatyti pati ir pristatyti savo gimtą miestelį, bet nukeliavau kažkur... Tai štai – esu (ne, buvau, nes kai skaitote šį laišką, manau, manęs jau nebėra) Sūduvos dukra iš pasienio miestelio Kalvarijos. Dažnai mus painioja su Žemaičių Kalvarija ir dėl to būna pikta. Mūsų Kalvarija – miestas pietvakarių Lietuvoje. 1705 metais didikas Mykolas Juozapas Sapiega išrūpino gyvenvietei miesto teises ir herbą. Miestelyje 1840 metais pastatyta Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia, išlikęs sinagogų kompleksas, nors kai skaitote šį laišką, manau, jau nelikę nė vieno pastato iš šio komplekso. Valdžios vyrai vis politikuoja ir nemato reikalo atkurti istoriją. Gaila, kad atgavus Lietuvos nepriklausomybę, pamynėme tėvų bei senelių idėjas ir pasidarėme godūs. Dėl posto, dėl ambicijų niokojame senovinį paveldą. Jau nebeliko cerkvės, o evangelikų-liuteronų bažnyčios pastatai baigia sugriūti, nors čia dar renkasi boksuojantis jaunimas. Jų treneris A. Bogdanavičius džiaugiasi jaunimu, kuris parveža medalių iš varžybų. Mūsų miestelio gyventoja Saulė Kardokaitė jau pakviesta į jaunių rinktinę.

Juk ne viskas taip blogai, kaip dažnai skundžiamės, yra ir gerų naujienų. Džiugu, kad 2019 metais atstatytas Kalvarijos arklių pašto pastatas, kuriame įrengtas muziejus. Istorikas A. Totorius kiekvieną dieną laukia lankytojų ir noriai pasakoja Kalvarijos savivaldybės istoriją. Nors istoriko šaknys Kupiškyje, jis į mūsų miestelį atkeliavo vedęs mūsų krašto dukrą R. Vyšniauskaitę. A. Totorius pamilo ne tik žmoną, bet ir jos gimtinę. Tik apmaudu istorikui, kad tikrieji kalvarijiečiai nemyli savo krašto, jį niokoja, kad jiems nerūpi išsaugoti istoriją ateinančioms kartoms. Tai liudija ir išniekinti žydų kapai, o vietoje, kur buvo laidojami vokiečių belaisviai, žmonės ant jų kaulelių sodina daržus, augina kopūstus. Gerai, kad vietoj žydų kapų nors vartai likę, nes tai aiškus ženklas, kad čia buvo kapinės, ir kažkaip nedrąsu burokus auginti. Muziejaus ir istoriko A. Totoriaus kilnus darbas padės ateities kartoms išgirsti mūsų istoriją ir ją atkurti.

Noriu palinkėti jums, kad gyventume taikoje, kad mokslas žengtų į priekį ir atrastų vaistus nuo visų ligų, kad žmogus mirtų tik atėjus laikui. Ir kad gimtų tik sveiki vaikučiai. Kad būtų daug žalumos. Su siaubu žiūriu filmą „Žvaigždžių karai“, kur tik robotai ir tamsa, visur juoda, niūru ir slogu. Dieve, saugok ir padėk, kad ateities kartos taip pat galėtų džiaugtis pavasario gamtos prabudimu, vasaros žalumos grožiu, rudeniu, kai sodai pilni prisirpusių obuolių ir miškuose gausu grybų, ir žiema, kai baltu patalu pasipuošia motulė žemė. Kad ežeruose žvejai gaudytų ir niekad neišgaudytų žuvelių, kad kiekvieną rytą čiulbėtų paukšteliai.

Kiekvienas mes gimstame savu laiku ir gyvename sau likimo skirtą gyvenimą. Kaip žemė sukasi ratu, taip ir žmonijos gyvenimas – vieni ateinam, kiti išeinam – vis ratu, ratu. Mano ratas užsidarė, o jūsų dar sukasi ir niekas nežino, ką gyvenimo ruletė išsuks.

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt