09
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Stebuklinga žolelė

Kūryba
Nustatymai

Siūlome paskaityti Šventojoje vykusiam literatų seminarui „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ atsiųstus arba jau ten sukurtus įdomiausius, kvepiančius jūra ir vėju, tekstus. 

Gražina Čekavičienė.

 

(Iš ciklo „Juzefos rūpestis“)

Riestainiu apsisuko metai, ištrindami apmaudą dėl paukščių apgulties, nulesė tada trešnę taip švariai, kad nei pridėsi, nei atimsi. Pagrūmojo besočiams senoji kumščiu, sušlavė grumtynių pėdsakus ir tiek.

Bet ir ši vasara Juzei ne prie dūšios. Sausra dar pavasarį dantis parodė, o per sodų žydėjimą kad paspirgino šalnos – nujuodo žiedai lyg maro kalaviju nukapoti, nedaugelis teišliko. Ir vėl sausra. Tokia, kad jau birželį krito peržydėję liepžiedžiai; rudi, traškantys lyg seno pergamento skiautės gulė ant žemės. Dieną baisu laukan nosį iškišti – nudegsi. Lauki žmogus nakties, kad vėsa atgaivintų, o čia atslenka tvanka begalinė – tiršta lyg kūdros maurai – aplimpa ir nepaleidžia. Kaip miegą prisišauksi, jeigu žiopčioji lyg pagautas karosas – rodos, tuoj tuoj plyš plaučiai. Taip ir dvakinėja per dienas, gyvatą palaikydama šaltu vandeniu.

„Kur lietus?“ – nerimauja senoji, iš tyko žvelgdama į dangų, kuriame ritinėjasi ugninis kamuolys. Baugios mintys kamuoja galvą – o jeigu užtruko dangus? Neužtruko. Vieną vakarą atpliaupia lietus, lydimas viesulo, perkūnijos, krušos, ir pridaro daugiau škados nei atneša gero. Stovi nuskriausti medžiai išsukinėtom šakom, kitas, žiūrėk, ir žemėn paguldytas, ką jau apie javą bekalbėt – priplakti prie žemės. Ir vėl sausra, senka upės, gęsta šuliniai.

Juzefa po gabalėlį taikosi prie kaitros. Dieną tūno viduje užsidangsčiusi langus, užvėrusi duris. Tik vakare atsargiai kelia kojas į kiemą – apeina pašalius, pagirdo darželio gėles ir žengia daržan. O ten ištroškę, nuleipę augalai nebeturi jėgų priešintis visokiems amarams, godžiai kapojantiems jų lapus. Net medetkos su ramunėlėm apipultos smulkių juodų vabalėlių. Juzefa apžiūri agurkus, taupiai palaisto ir nuskuba prie pomidorų. Pagirdo ir juos. Po tokių žygdarbių prakaitas pasilieja lyg iš livaro, nors gręžk net plaukus. Bet laukia dar vienas darbas – reikia pasikasti bulvių. „Ak, – atsidūsta senoji, – būtų Algis kaimynystėje, palengvėtų mano našta.“ Nusuka akis į negyvenamą sodybą ir ilgai žiūri į Algio iškeltą vėtrungę. Prisimena, kaimynas tada stipriai susižeidė ranką, o jos jonažolių aliejus sugydė žaizdą kuo švariausiai. „Jonažolė – Marijos žoliukė, taip vadindavo ją mamytė. Ar nepavėlavau, gal nužydėjo? – sunerimsta Juzė. – Rytoj pat eisiu į pievą.“ Pamiršusi bulves, grįžta vidun, išbogina laukan sargį, kad nepamirštų loti, atsigeria mėtų giros ir nusipraususi panyra į poterius. „Už tėvelius, už vaikelius, už brolelius, už senelius“, – seni pirštai lengvai narsto rožančiaus karoliukus, malda veikia migdančiai, jos žodžiai tarsi ištirpsta viduje. „Už... dar sušnabžda ir lūpos nustoja judėti, nes miegas užmerkia akis.

Anksti, kol saulė nepradėjo svilinti, Juzė išsiruošia pasižoliauti. Susigriebia tam skirtą prijuostę su pritvirtintu maišeliu, dideles žirkles ir išskuba. Kaimas dar sapnuoja paskutinius sapnus ir tik vėsa besimėgaujantys šunys tyliai amteli moteriai slenkant pro šalį. Juzė užmeta akį į tuščias sodybas, atmintinai žino, kur dabar jų šeimininkai – senieji kapuose, jaunieji – mieste arba užsienyje. Nežiūrėdama regi liūdinčius, užvertais langais bei durimis namus, apaugusius žole kiemus, pamirštus vaismedžius soduose. O tvartas be gyvulių, daržinė be šieno – Juzefai suspaudžia širdį. „Visi iš kaimo atėjome, iš žemės, ir į ją, šventąją, sugrįšime, bet griekas žemelę apleisti“, – dūsauja.

Pagaliau pasiekia pievą. Apsižvalgo. Rytuose dangus šviesėja, tuoj tuoj nusišypsos saulutė. Perbėga vėjo šuoras – paglosto žolynų viršūnėles, šios palinksta, tarytum pasisveikindamos su Juzefa. Ši pasiruošia žirkles, skaudama širdimi žiūri į karališkas galveles, atsiprašo geltonžiedžių jonažolių ir pradeda rūpestingai, kad, neduok Dieve, neišrautų, kirpti žiedelius. „Stebuklinga žolelė, padeda nuo 99 ligų“, – prisimena senoji. Ir sustoja Juzefa pievoje mislydama: „Ak, kur toji nuo 100 ligų žolelė, nes baisiausia liga – nemeilė artimui. Nei vaistų, nei skiepų nuo jos nėra.“

Tarsi gyvas priekaištas dabarčiai stovi senoji pievoje mąstydama, kad visko žmonės dabar turi, gali gyventi, kur nori, bet prarado meilę. Ir jai sugrąžinti niekas neranda stebuklingos žolelės – rakto į žmogaus širdį.

Gražina ČEKAVIČIENĖ 
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt