„Bičiulystės“ redakciją pasiekė Utenos krašto tautodailininkės Genovaitės Adiklienės darbų ‒ keramikos ir tapybos ‒ knyga.
Be pavadinimo, pilku viršeliu, ant kurio kukliai prisiglaudusi molinė paukštelė geltonu snapeliu ir balta skiauterėle. Nors didžiuotis autorė turėtų kuo: ji yra daugybės nacionalinių konkursų laureatė, 2013 ir 2015 m. laimėjusi premijas M. Balčiūnienės vardo konkurse, 2017 m. III Respublikiniame tapybos konkurse „Natiurmortas“ apdovanota specialiu Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo prizu. Kūriniai saugomi LTS parodiniame fonde, Nacionaliniame dailės muziejuje, Utenos, Raseinių, Pasvalio kraštotyros, Rokiškio krašto muziejuose, Zyplių dvaro meno galerijoje. Žinoma, ir kataloguose, šalia kitų. O atsiverti štai šį, 2019-aisiais išleistą G. Adiklienės darbų albumą, ir akys apraibsta, kiek visko daug: molio švilpynės, žaislai, Užgavienių kaukės, Velykų stalo ir namų papuošimai, kalėdiniai žaislai, paveikslai... Kai kurie jų ‒ lydimi trumpučių eilėraščių. Pažvelkime atidžiau.
Genovaitė lipdo paukštukus, višteles, gulbes, arkliukus, oželius, aveles, žmonių figūrėles... Žino saiką, jei margina ‒ tai nedaug, liaudies ornamentais, juk ruda molio spalva jau savaime graži, šilta. Štai plunksnose sutupdyti trys molio paukštukai, balta glazūra nuteptais snapeliais-nosytėmis, tiesiai į objektyvą žvelgia ausis pastatę kiškučiai, šalia vienas kito sustatyti du žirgeliai ‒ tarsi kalbėtųsi. Nejučia šypteli įsivaizdavęs, apie ką galėtų šnekėtis dvi kūmutės varlytės. O štai ir kipšai susėdę, gal kokią klastą žmogui rezga?.. Grupėmis sudėlioti žmogeliai, kiekvienas vis kitoks, su savo charakteriu, rodos, dar šiek tiek ‒ ir atgis, ims judėti, nematomam žiūrovui šelmiškai akį pamerks.
G. Adiklienės, kaip ir daugelio kitų primityvistų, arba naiviojo meno atstovų, kūryba yra pagrįsta nuojauta, atviru žvilgsniu į pasaulį, nuoširdumu. Darbų autorė puoselėja tradicijas, tikėdama, kad tai turi išliekamąją vertę. Atvertus tapybai skirtą knygos dalį pasitinka kaimo švenčių, liaudiškų linksmybių vaizdai, peizažai... Gamtos fragmentai paveiksluose kartais palydimi eilių. Štai „Lelijų žydėjimas“:
Tylu, šviesu, štai meldai meldžiasi palinkę
Balčiausios gulbių plunksnos švelniai plazda
Įsižiūrėkime į ežero ramybę
Vandens lelijos brenda į didžiulę brastą
Arba ‒ „Taku per kopas“:
Taką per kopas vėjai pramynė
Gilyn nugrimzdo vakaro spalvos
Klykia žuvėdros aukštai pakilę
Kitaip nei vakar, kitaip nei pernai
Žodžiai lyriški, liudijantys laiko ir gyvenimo praeinamumą, buvimo šiame pasaulyje trapumą. Kai kurie paveikslai pavadinami poetiškai, rodos, tokį ištaręs ir melodiją išgirsi: „Ar pameni, kaip groja smuikais pievoje žiogai?“, „Laikas čia sustoja nejučia“, „Išblukęs kaimas nuvingiuoja slėniu“. Tačiau nepaisant elegiškos tekstų nuotaikos, daugelyje paveikslų karaliauja ryškios spalvos, jie persmelkti šviesos ir optimizmo. Atrodo, autorė puikiai jaučia spalvas ir jų tarpusavio dermę.
Įdomūs istorinės tematikos paveikslai: „Keliaujantys muzikantai Valdovų rūmuose“, „Karalius Mindaugas statys pirmąją katedrą Lietuvoje“, „Valdovų rūmų metraštininkai“. Čia vyrauja karališka raudona spalva ir jos atspalviai, kaip ir priklauso prabangių rūmų interjerams. Tačiau svarbiausi ‒ žmonės, jų laikysena. Pagauti judesyje jie primena gyvuosius paveikslus arba ‒ sceną iš netikėtai sustabdyto spektaklio.
Daugiausia turbūt ‒ vaizdų iš kaimo gyvenimo, šventadienių ir šiokiadienių. Čia ir „Siuvėjos“, ir „Batsiuviai“, ir „Pintinių pynėjas“, ir „Talkininkai kaime“ ar „Puodžius keliauja į turgų“... Juda kruta tie žmogeliai po drobę, plasnoja sparnais žąselės, vis įžnybti bandydamos, kažkas prisėdęs valtį skaptuoja. Galbūt tie vaizdai atkeliauja iš autorės prisiminimų, o gal tai ‒ fantazijos vaisius, tačiau neabejotinai liudija drąsą ir kūrybinę laisvę, o ne realybės kopijavimą.
Knygos gale puslapiai pražysta gėlių natiurmortais. Akyse skleidžiasi puokštės gelsvų rožių, baltų ramunių, melsvų žibuoklių, violetinių lubinų, įvairiaspalvių našlaičių. Vėlgi paveikslus lydi eiliuoti tekstai, kurių vieną norisi pacituoti:
Išaušo vaiskus šiltas vasaros rytas
Laumžirgių šokį gėlyne matau
Gausiai pražydusių žiedų margumynu
Džiaugiuosi, grožiuosi, bet vardus pamiršau.
Taip, ne visus vardus ir pavadinimus įmanoma prisiminti. Tekstu paveikslo grožio irgi neperteiksi. Tad pasidžiaukim, pasigrožėkim ‒ jei neturite galimybės pavartyti autorės knygos, tai bent vaizduotėje. Gal ausyse nuskambės paukštelės molinukės gelsvu snapeliu trelė, kol išdykę vasaros vėjai plaukus kedens.
Nijolė KVIETKAUSKĖ
