09
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Vincė VASYLIŪTĖ. Padėka knygai

Kūryba
Nustatymai

Kambarys be knygų – kaip namai be langų

Skaityti Žygintė pamėgo jau nuo pradinių klasių. Savo knygelių tada neturėjo, buvo skurdūs, vargani metai. Mokyk­loje bibliotekos irgi nebuvo, tik apylinkės skaitykla. Ji ten eidavo po pamokų su klasės draugėmis „pasiskolinti“ knygelių. Dažniausiai knygas parinkdavo darbuotoja.

Skubėdavo namo, netverdama vaikišku džiaugsmu, kurį tikėjosi rasianti knygelių pasaulyje. Namuose broliukai ragino greičiau paruošti rytojaus pamokas, imtis skaityti knygas ir žiūrėti paveikslėlius. Skaitydavo jiems ir visai vakarojančiai šeimai pasakas bei nuotykių romanus.

Vėliau Žygintė jau žengė į suaugusių skaitytojų pasaulį. Vėlgi didelio pasirinkimo nebuvo. Skaitė tais laikais populiarius, nepatyrusiems jauniems skaitytojams labai jau sudėtingus romanus. Daugiausia – rusų klasikų kūrinius, Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“. Na, galėjo pasigirti, kad perskaitė, tačiau kokį malonumą patyrė, ar bent suprato to didingo kūrinio prasmę? Juk mergaitėms tos didžiulės karo batalijos ničnieko nereiškė, išskyrus tai, kad ten kariavo knygos herojus, kurį buvo įsimylėjusi žavioji jaunutė Nataša Rostova.

Žygintė skaitydama mąstė ir savotiškai pavydėjo jaunajai herojei, kad ši, būdama vienmetė su ja, jau geba jausti tariamai tikros meilės dvelksmą, o gal net alsavimą! Tą patį kūrinį perskaičius po daugelio metų jau visai kitaip suvoki tos knygos galią, neblėstančią rašytojo L. Tolstojaus talento žvaigždę, kurią dar labiau paryškino visame pasaulyje pripažintas jo romanas „Ana Karenina“. Pirmasis šios knygos perskaitymas Žygintės atmintyje paliko gal tik slepiamos meilės dramatizmą, herojės kančias ir tragišką baigtį. Vėlesnieji, pakartotiniai, skaitymai, filmai, ekranizacijos jau brandžiuose metuose viską sustatė į savo vietas.

Įsiminė T. Dreizerio trilogija apie finansininką ir jo karjerą. Aišku, ir šioje knygoje buvo meilės linija, tačiau daugiau sauso, sudėtingo teksto, lyg tokias knygas skaitytų buhalteriai ar ekonomistai. Bet skaitė ją visi, kas tikrai mėgo knygas, tuo labiau kad šis romanas vaizdavo tada mums mažai žinomą Ameriką. Panašaus turinio knygų labai trūko, nes mes gyvenome kitoje santvarkoje, kitokioje ideologijoje.

Palengva į mūsų šalį ėmė skverbtis laisvesnis gyvenimas. Knygynai „paskendo“ blizgių viršelių, beverčių knygų baloje. Buvome išalkę nedraudžiamos meilės romanų. Dauguma leidyk­lų juos leido lyg lenktyniaudamos tarpusavyje. Žygintė mena, kaip plačiai iš lūpų į lūpas nuvilnijo naujiena apie romaną „Erškėčių paukščiai“. Susidomėjo ir užkibo ant moteriškosios smalsumo meškerės. Žinoma, po anų „sunkiasvorių“ romanų, šis žavėjo nuostabiais pasakojimais apie visai kitokį žmonių gyvenimą, jų darbus, jausmus ir tarpusavio santykius. Susižavėjimui atslūgus, galvojo, kad toks ir turi būti žmonių gyvenimas – nuoširdus, atviras, neleidžiantis peržengti padorumo ir sąžinės ribų.

Pamažu knygynuose, biblio­tekose radosi įvairesnių kūrinių, o ypač džiugino lietuvių autoriai. Į Žygintės akiratį pakliuvo puikios rašytojo Petro Dirgėlos knygos istorine tema. Ją labai sužavėjo romanas „Joldijos jūra“. Ne mažiau džiugino ir Romualdo Granausko kūryba, jo knygas perskaitė turbūt visas, kurios buvo bibliotekoje. Buvo domėjusis ir rašytojo Juozo Baltušio kūryba, jo apsakymus puikiausiai žinojo – visuose buvo vaizduojamas dar ikikarinis kaimas su rašytojui būdinga lengva sarkazmo gaidele. To, lyg ir biografinio, romano „Sakmė apie Juzą“ nebuvo net varčiusi, tad labai susidomėjusi perskaitė. Jis tiesiog sužavėjo Žygintę. Ir ne vien stipriais knygų veikėjų charakteriais, labiau gamtos vaizdavimu. Lyg teptuko potėpiais drobėj perteikė gamtos grožį įvairiausiais metų laikais. Žygintė negalėjo atsiplėšti nuo tų vaizdų. Perskaitė ne kartą, bet po keliolikos metų ir vėl norisi atsiversti šią knygą.

Domisi ji daugelio rašytojų darbais: labai įdomu skaityti profesorės Viktorijos Daujotytės monografijas apie lietuvių poetus bei jos pačios tarmiškai rašytą poeziją. Labai džiaugėsi skaitydama jaunesnės kartos rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės keturių dalių istorinį romaną „Silva rerum“. Žygintei labai patinka biografiniai bei istoriniai kūriniai.

Savaime aišku, domisi ir užsienio rašytojų darbais. Vietą jos širdyje surado dviejų autorių knygos. Rašytojas Džonas Irvingas taip nuoširdžiai ir paprastai perteikia savo pasakojimus, kad neįmanoma atsitraukti nuo knygos. Skaitai ir nesinori, kad ji baigtųsi. Šis rašytojas Žygintei tarp užsienio autorių tapo pirmuoju. Jei jau vyriškiui suteikta „prizinė“ vieta, tai turi būti ir moterų atstovė. Ji skirta šauniai istorijų kūrėjai Isabelei Allende iš tolimosios Čilės. Jau nuo pirmojo rašytojos romano Žygintė susidomėjo jos kūryba, sekė naujai pasirodančias ir į lietuvių kalbą išverstas knygas. Autorė anonsuose pasakoja, kad siužetų savo romanuose semiasi ne kur kitur, o savo plačios giminės gyvenimiškose istorijose, kūrinius „pagardindama“ fantazijos bei mistikos prieskoniais – būtent jie ir suteikia romanams nenusakomą žavesį.

Žygintė nebuvo visiška knygų skaitymo maniakė. Tam buvo paskyrusi šviesiausią dienos laiką – porą valandų po pietų. Skaitymas jai reiškė neapsakomą malonumą, kurio ji vargiai atsisakytų. Tai buvo jos laikas, kada „išeidavo“ iš realaus savojo pasaulėlio į knygų siūlomą gyvenimą – iš šalies stebėdama knygų herojų išgyvenimus, nuopuolius, ašaras, kerštą ar palaimą. Tai savotiškas filmas vaizduotėje, kurį temato tik pats skaitantysis. Ir jau pradėjusi knygą, Žygintė dar keliolika minučių „gyveno“ su knygos veikėjais. Buvo labai gera ir džiugu širdy, kad viena ar kita vertinga knyga pateko į jos rankas, palietė sielą ir protą.

Neįmanoma žodžiais nusakyti skaitymo džiaugsmo... Ne be reikalo sakoma, kad kiekvienoje knygoje skaitytojai suranda sau vienokių ar kitokių prasmės kibirkštėlių. Tad būtina skaityti kuo daugiau ir įvairesnių temų knygų. Iš jų oi kaip daug išmokstama! Tik reikia pamilti knygas, neįkainojamą dovaną – išprusimą, tobulėjimą.

Vincė VASYLIŪTĖ
Plungė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt