07
Š, Gruo
10 Nauji straipsniai

Gražina KALVAITIENĖ. Žiemos pasaka

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Balta žiemos tyla... Tylus baltumas, nuo kurio prašviesėja ir naktys. Einu baltu miško takeliu ir klausausi baltos miško pasakos...

Skamba žiemiška giedra ir šiugžda po kojomis sniegas. Visi medžiai giliai įmigę. Pušų ir eglių šakos žalios, po minkštu, puriu sniegu lyg pūkų patalais užklotos. Atrodo, kad ir visai giriai šilčiau. Nedaug tokių dienų šią žiemą dar buvo – daugiau įbridusių ūkanon ir pilkumon. Nejučiomis prisimenu vaikystės žiemas, sausio speigus ir pūgas, sniego kalnus, braškančius tvorų pinučius, šalčio lelijomis išmargintus trobelės langus. Pusnys pranokdavo pačias aukščiausias tvoras, kartais net susilygindavo su žemesnių trobesių stogais. Iš kaminų vinguriuojantis dūmas ištirpdavo giedrumoje. O pripustytame sode čerškėdavo paukšteliai. Atskrisdavo šarkos, pasipuošusios juodais frakais ir baltais marškiniais. Tupėdamos ant tvirtesnių šakų kreksėdavo, plepėdavo visokius niekus, vis linguodamos, vis kraipydamos ilgas uodegas. Kartais jų plepsėjimą nutraukdavo gražuolis kėkštas. O kad surikdavo, o kad sučerkšdavo... Matyt, šarkutės pleputės kažką prisimeluodavo .Tvarka turi būti varnų giminėje...

Prisiminimus nutraukia ir baltą miško pasaką sudrumsčia triukšmingieji kėkštai. Skraido po girią ir ieško gilių, kurias patys rudenį paslėpė po nukritusiais lapais. Tokie jau tie kėkštai – patys paslepia ir neprisimena kur. Gal pelėnai sugraužė giles? O pavasarį iš išžiemojusių gilių išdygs ąžuoliukai. Nepatenkinti kėkštai, kad nesuranda ir čerškia, rėkia sutūpę į medžius. Net gaila gražuolių peštukų. Antai ir juodoji meleta senoje pušyje kala uoksą. O štai ir zylutės skraidinėja – mano bičiulės. Jos visada, net ir žiemą, linksmos, žvitrios, savo baltus žandukus išpūtusios. Prie namų yra lesyklėlė. Kur buvusios, kur nebuvusios jos čia vis nutupia. Gal saulėgrąžų atnešta? Jos smalsios ir drąsios – kapsi lašinukus, net uodegytės krypčioja. Ant lesyklos krašto kartais nutupia margas genelis. Jis renka tvirtu snapu kruopas, net kaukši. Ir lašinukų užkanda. Paskui įkimba į gretimo medžio kamieną ir remdamasis uodegėle kopia tai aukštyn, tai žemyn, apžiūrinėja žievės tarpelius. Zylutės prisibijo genelio, pasislepia gyvatvorėje ir dairosi, o žvirbliukai drąsūs, lesinėja šalia genelio. Jau sausio viduryje suskamba grįžtančios saulės varpeliai. Kasdien po trumpą žingsnelį, bet vis artyn mūsų, vis aukštyn į melsvą dangų. Po truputį ilgėjančios dienos prisipildo paslaptingo, šviesaus laukimo ir vilties... Toks tas sausis, toks tas žiemos vidurys...

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt