Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Kai aidi rugsėjo skambutis
1.
Išeini. Nutilo jau skambutis.
Nebekvies į klasę jis Tavęs.
Taip norėtųsi joje dar būti,
bet kažkas jau gena į gatves
gimtą kalbą, priedermę gimtinę
ir visus mokyklinius metus.
Vėl akmuo Tau užgulė krūtinę,
stovi kąsnis burnoje kartus.
Lentoje dar nebaigtas rašyti
laukia paskutinis sakinys.
Klaidų pynės rausta netaisytos.
Nelygus ir stilius, turinys.
Nevalia čionai padėti tašką,
kai tiek daug klaustukų ir klaidų.
Širdyje žaibai ir vėtros blaškos.
Ilgu. Liūdna. Pikta. Apmaudu,
kad nutilo klasėje skambutis,
lentoje išbluko sakinys.
Išeini, nors taip norėtum būti
ten, kur tęsias ilgas sakinys.
2.
Išeini? Sustoki minutėlę.
(Klasės triukšmas nepaliauja gaust.)
Kažkodėl mums lyg vaikams ir vėlei
prie tavęs taip noris prisiglaust.
O ant stalo mirga, raudonuoja
nuo klaidų ir mūs sąsiuviniai.
(Kažko vėjas vienišas dejuoja.)
O juk, rodos, taip dar neseniai
buvo vėjas, saulėtas rugsėjis
ir pirmoji tavo pamoka.
Laiko rėtis metų daug pasėjo.
Amžinybė būtų per trumpa
ir pasverti, o gal paskaičiuoti
brandų derlių tavo pamokų.
Mums atleisk, kad esame besočiai,
kad nenorim skrieti su laiku.
Niekad neišmoksime pamiršti
tų rugsėjų saulėtų dienų.
Jų akordus groja mūsų pirštai.
Atminimai – puokštės dovanų.
Išeini? Sustoki minutėlę.
(Klasės triukšmas nepaliauja gaust.)
Kažkodėl mums lyg vaikams ir vėlei
prie tavęs taip gera prisiglaust.
Diktantas
Pradėsime nuo abėcėlės,
nuo pirmojo garso, raidės,
nuo tėviškės ilgesio. Sieloms
gal grįžti gimtinėn padės
gimtoji kalba, josios tonai
ir balsas motulės savos.
Čia vėliavos žydi geltonai.
Ramu ir jauku mūs namuos.
Susėsim prie apskrito stalo
ir duonos juodos riekele
pasotinsim sielą, o melui
neleisime sėstis šalia.
Po to parašysim diktantą
iš meilės Tėvynei raidžių,
lyg priesaiką taurią ir šventą.
Pradėsime vėl iš pradžių
nuo pirmojo elementoriaus
lietuviško žodžio, raidės,
nuo mūsų svajonių ir norų.
Te Dievo palaima lydės.
***
Palydėki mane iš perono
link varinių beržyno kasų.
Tavo šypsenoj saulė gyvena,
tai todėl taip stotelėj šviesu.
Tai todėl padūmavę pušynai
dainą ūkčioja vaiko balsu
ir sodybos, tarp gojų parimę,
kvepia tėviškės dūmu skalsiu.
Palydėki mane iš perono,
kur ekspresas vilties nusineš
tavo šypseną, ilgesį mano
į bekraštes rudenes erdves.
