Švietimo sistema nuo 2024-ųjų keisis iš esmės: visiems specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams turės būti sudaryta galimybė lankyti artimiausią pasirinktą darželį ar mokyklą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) kartu su neįgaliųjų organizacijomis, socialiniais partneriais parengė Įtraukiojo ugdymo planą, kurio tikslas – visose mokyklose sukurti geriausias sąlygas mokytis kiekvienam vaikui. Plane taip pat numatytos priemonės, kaip sustiprinti mokyklų pasirengimą priimti įvairių poreikių vaikus, kaip pagerinti švietimo pagalbą, stiprinti pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kompetencijas, keisti mokyklų bendruomenės nuostatas į specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymą. Vis dėlto specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvams 2024-ieji kelia nemažai nerimo.
Ar galimybė rinktis išliks?
Pertvarkos plane numatyta, kad specialiosios mokyklos, kuriose bus ugdomi didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, išliks. Tiesa, ŠMSM teigimu, keisis jų tinklas bei funkcijos. Šios mokyklos ne tik ugdys vaikus, bet ir suteiks reikalingą pagalbą, kad vėliau jie galėtų lankyti bendrojo ugdymo mokyklas. Be to, dalis specialiųjų mokyklų taps regioniniais centrais, o mažos, turinčios mažiau negu 60 mokinių – bendrojo ugdymo mokyklų skyriais. Kai kurios specialiosios mokyklos taps daugiafunkciais centrais, kur bus teikiamos specializuotos paslaugos tiek vaikams, tiek ir jų tėvams.
Vis dėlto specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvai nerimauja, ar po pertvarkų specialiosios mokyklos nenunyks, ar iš tėvų nebus atimta galimybė rinktis, kur jų vaikui geriau.
Šiaulietė Vida Jočienė, Mykolo Riomerio universitete įgijusi socialinio pedagogo bakalauro, o tuometiniame Šiaulių pedagoginiame universitete – socialinių darbo magistro laipsnį, turi daug patirties ugdymo srityje. Regos negalią turinti moteris mokėsi tiek specialiojoje, tiek ir bendrojo ugdymo mokyklose bei dviejuose universitetuose. Specialųjj darželį bei mokyklą lankė ir jos regos bei intelekto negalią turintis sūnus Laurynas.
„Mano nuomonė šiuo klausimu tvirta: kiekvienam turi būti palikta teisė rinktis. Kol kas neramu dėl to, kad nebūtų prieita prie kraštutinumų, kai, negaudamos reikiamo finansavimo, dėmesio specialiosios mokyklos natūraliai nunyks. Daug bendrauju su negalią turinčių vaikų mamomis socialiniuose tinkluose, matau, kaip jos atkakliai kovoja už savo vaikų galimybę mokytis bendrojo ugdymo mokyklose, nors ten jų vaikams akivaizdžiai blogai. Vargsta ne tik jie, blogai ir pedagogams, ir klasės draugams“, – sako V. Jočienė.
Išbandė abu variantus
Vida apie ugdymo skirtumus, privalumus ir trūkumus specialiosiose bei bendrojo ugdymo mokyklose gali kalbėti iš patirties. Šiaulietė pirmą klasę pradėjo lankyti tuometėje Kauno silpnaregių mokykloje-internate. Vėliau bandė būti „madinga“, perėjo į bendrojo ugdymo mokyklą, bet ši patirtis jai buvo itin nesėkminga, mokslus kuriam laikui teko pamiršti. Atsiradus galimybei, nuotoliniu būdu sėkmingai baigė Vilniaus Ozo vidurinę mokyklą.
Vida sako, kad jau pirmosiomis dienomis bendrojo ugdymo mokykloje suprato padariusi didžiulę klaidą. Silpnaregių mokykloje mokytojas, rašydamas ant lentos, garsiai kartoja tekstą – to nereikia bendrojo ugdymo mokyklose besimokantiems vaikams. Prastai matantis vaikas nesupranta, kas rašoma ant lentos, nesusigaudo, kas vyksta pamokoje. Jis išsyk pasijunta kitoks, susiduria su diskriminacija, nepatogumais. Jei dar ir nepavyksta susirasti draugų, mokykla silpnaregiui tampa priešu.
Vidos teigimu, jei silpnai matančiam vaikui mokytis per sunku, jo žinių bagažas nebedidėja: „Kodėl negrįžtama į specialiąją mokyklą? Dauguma grįžta, o kitus sulaiko gėda ar išdidumas. Man buvo gėda, todėl taip ir likau tarsi pakibusi tarp žemės ir oro.“
Vida teigia nesistebinti, kad bendrojo ugdymo mokyklose specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams dėmesio skiriama per mažai, pedagogams sunku įsigilinti į skirtingas negalias, sutrikimus, nes jų labai daug: „Štai skaitau pasipiktinusios mamos komentarą apie diskriminaciją bendrojo ugdymo mokykloje. Visi vaikai per ekskursiją užlipo ant kalnelio, o ji su sūnumi vežimėlyje liko apačioje. Mokytojai tai daro ne iš blogos valios, jiems tiesiog gali būti sunku įvertinti kiekvieno poreikius.“
Psichologinis klimatas – svarbiausia
Vidai nerimo kelia ir būsimas bendrojo ugdymo mokyklų aplinkos pritaikymas. ŠMSM teigimu, šiuo metu rengiamos universalaus dizaino taikymo švietime gairės, kurios aprėps tiek mokymo procesą, tiek fizinę, tiek komunikacinę ir informacinę aplinką bei leis mokyklų bendruomenėms rasti naujus būdus atliepti įvairius vaikų poreikius.
„Nežinau, kaip vyksta aplinkos pritaikymas skirtingų negalių turintiems vaikams, bet iš patirties galiu pasakyti, kad svarbiausias dalykas jiems – geras psichologinis klimatas. Visi žinome, kad mokyklose vis dar daug patyčių. Nesyk girdėjau iš mamų, kad jų regos, klausos, intelekto negalią turintys vaikai tiesiog paliekami sėdėti klasėje, jiems dėmesio skiriama minimaliai – svarbu, kad netrukdo aplinkiniams. Dar blogiau, jei psichikos ar intelekto problemų turintis vaikas elgiasi agresyviai, tada jis tampa problema, nuo jo kenčia visi. Man keista, kad rengiamasi sunkią intelekto negalią turinčius vaikus mokyti bendrojo ugdymo klasėse – dažnas jų protauja kaip dvimetis ar penkiametis. Ar jis tikrai gerai jausis penktoje, šeštoje, septintoje klasėje? Juk nesugalvotume į mokyklos suolą sodinti darželinuko. Vien pritaikyti fizinę aplinką nepakanka. Labai svarbu, kad kiekvienam vaikui mokykloje būtų patogu, jauku, šilta“, – dėsto pašnekovė.
Ar pakaks specialistų?
ŠMSM teigimu, kad įtrauktis vyktų sklandžiai, turėtų dirbti daugiau švietimo pagalbos specialistų. Jie talkintų ir mokytojams, ir mokiniams. Per dvejus metus į mokyklas numatyta pritraukti daugiau švietimo pagalbos specialistų.
V. Jočienės teigimu, parengtų specialistų jau dabar labai trūksta: „Dvi dešimtis metų praktiškai nerengiami tiflopedagogai, surdopedagogai, mokyklose labai trūksta logopedų, psichologų. Ar per tokį trumpą laiką bus parengta reikiamas kiekis specialistų? Labai abejoju. Jei specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai negaus reikiamų specialistų pagalbos, vargu, ar įgis tiek žinių, kaip negalios neturintys vaikai.“
Didžioji dalis jau dabar mokosi kartu
Remiantis ŠMSM informacija, jau dabar maždaug 90 proc. vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokosi kartu bendrojo ugdymo mokyklose. „Jei tik vaikas gali mokytis kartu su visais, puiku, durys jam neturi būti užvertos“, – sutinka V. Jočienė, tačiau savo intelekto ir regos negalią turinčiam sūnui pasirinko specialiąją mokyklą. „Žinoma, iš pradžių specialioje mokykloje, jei ji toli nuo namų, būna nelengva atsiskirti nuo tėvų. Vis dėlto ten greitai apsiprantama. Auklėtojai, mokytojai tampa tarsi tėvai, visi gyvena it šeima“, – pasakoja Vida. Pasak jos, specialiosios mokyklos nedidelės, kartais jose mokosi vos 100 mokinių, visi vieni kitus puikiai pažįsta, visi jaučiasi lygūs, todėl patyčių ten daug mažiau. Be to, tokių mokyklų aplinka, mokymo procesas puikiai pritaikyti skirtingų sutrikimų turintiems vaikams.
Pasak jos, tėvus, besirenkančius, kurią mokyklą jų vaikas lankys, klaidina sklandantis mitas, kad baigęs specialiąją mokyklą jų vaikas negalės mokytis toliau: „Žinau labai daug specialiųjų mokyklų auklėtinių, kurie baigė universitetus. Tarp jų yra ir psichologų, ir kunigų, ir verslininkų. Mano buvusi internato kambario draugė yra Kauno klinikų administratorė, Kauno silpnaregių mokyklą baigęs mokinys kurį laiką buvo Klaipėdos „Sodros“ direktoriumi. Panašių pavyzdžių – apstu.“
Pašnekovės teigimu, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus auginantys tėvai neturėtų būti nuteikinėjami prieš specialiąsias mokyklas – pirmiausia vaikai turėtų pabandyti lankyti specialiąsias mokyklas ar klases, vėliau, jei ten nepatiks, gali rinktis bendrojo ugdymo įstaigas arba atvirkščiai.
Lina JAKUBAUSKIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
