„Viena didžiausių nelaimių – mąstymas, kad jeigu negali įlipti į Everestą, iš viso į jokį kalną nesistengsi įkopti“, – sako klaipėdietė Aistė Paulauskytė. Nors mergina gyvena su įgimtu cerebriniu paralyžiumi, tai nestabdo jos noro siekti akademinių bei asmeninių aukštumų. Aistė baigė psichologijos bakalauro studijas Kaune, įstojo į magistrantūrą, tačiau neužmiršta savo mėgstamų veiklų, nuolatinio tobulėjimo bei šeimos.
Artimųjų parama – svarbiausia
Aistė gimė vos 25 savaičių, manoma, kad tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl ji – su negalia. Cerebrinis paralyžius merginai pasireiškia koordinacijos sutrikimu, ji lengvai pargriūva, negali važiuoti dviračiu ir kokybiškai atlikti kai kurių kitų funkcijų. Aistei vaikštant nereikia jokios atramos, tačiau ji šiek tiek šlubuoja. „Kai žmonės klausia, ar aš patyriau kokią nors traumą, kad taip vaikštau, priimu tai kaip komplimentą, nes tuomet suprantu, jog atrodau taip, kaip ir visi kiti“, – juokauja mergina.
Aistė tikina, kad kartais neregima negalia turi savų pliusų: „Labai gerai, kai žmonės tos negalios nemato, nes tuomet bent akimirkai gali apsimesti, kad viskas yra gerai. Visi neįgalieji nori pritapti ir gyventi kuo įprastesnį, visavertiškesnį gyvenimą. Vyrauja daugybė stigmų, dėl kurių žmonės pradeda kitaip su tavimi elgtis, jeigu mato, kad turi negalią.“
Gydymo cerebriniam paralyžiui nėra, tad, merginos nuomone, reikia išmokti su juo kuo geriau susigyventi. Aistei pasisekė, kadangi turi tėvus, kurie ją labai myli ir rūpinasi, palaiko. Jie įdiegė daugybę vertybių bei moralinių principų, kurie padėjo eiti gyvenimo keliu. Tačiau mergina – kovotoja. Jai svarbu viską, ką tik pati pajėgia, pasidaryti be aplinkinių pagalbos.
Integruotas išsilavinimas
Siekiant išsilavinimo Aistę visuomet lydėjo galimybės. Tiek darželis, kurio grupėje buvo vien negalią turintys vaikai, tiek vidurinė mokykla bei gimnazija – integruotos. Šiose įstaigose darbuotojai buvo šilti ir supratingi, mokantys, kaip elgtis su vaikais, turinčiais negalią. Jos lankytame darželyje dirbo logopedai, kineziterapeutai bei masažistai. Vaikai buvo ugdomi visapusiškai pagal asmenines galimybes. Mokyklose, nors klasėse būdavo daugiausiai sveiki vaikai, neįgaliųjų įtrauktis buvo itin aktyvi. Mokytojai visuomet leisdavo vaikams elgtis pagal savo galimybes, bet skatino užduotis atlikti geriausiai, kaip tik sugeba. „Kai mintimis grįžtu į tą laikotarpį prisimenu, kad tai buvo labai įdomus metas“, – svarsto Aistė.
Neįgaliesiems, jos teigimu, ypač svarbu suvokti savo galimybes. „Jeigu negali užlipti į Everestą, tai ir nelipk. Jei lipsi, gali nudegti ir patirti daug traumų. O tai gali trukdyti pasiekti kitų, mažesnių rezultatų, nes gali pradėti galvoti, kad jeigu jau į Everestą nesugebi užkopti, tai neįlipsi niekur. Jeigu jau negali taip, kaip visi, iš viso nieko nesieksi. Tai yra vienas labiausiai žlugdančių požiūrių.“
Įveikiami iššūkiai
Didžiausias iššūkis Aistei – pritapti prie kitų bei socializuotis. „Kadangi esu intravertė, socialiniai santykiai visuomet man buvo iššūkis.“ Mergina teigia, jog paauglystėje norėjo jaustis saugi, priimta ir tokia, kaip visi. Nors specialistai, tėvai palaiko ir padeda, ne ką mažiau svarbus ir bendraamžių supratimas bei priėmimas. Pozityvūs pokyčiai pradėjo matytis tik tuomet, kai ji nesistengė būti kitokia, nei yra. „Priimdama save ir parodydama kitiems, kokia esu iš tiesų, susiradau draugų bei suartėjau su bendraklasiais“, – atvirauja Aistė.
Universitete Aistė taip pat nesusidūrė su problemomis. Jos teigimu, Vytauto Didžiojo universitetas yra gana gerai pritaikytas žmonėms su negalia. Čia žmonės tolerantiški, tad neteko susidurti ir su patyčiomis ar diskriminacija, o nemažai dėstytojų – geranoriški ir besistengiantys padėti. Pasak Aistės, saugi mokymosi aplinka yra ypač svarbi, kadangi ji gali arba motyvuoti, arba visiškai sunaikinti studento ryžtą. „Žmogus su negalia turi labai daug baimių ir susiduria su daugybe iššūkių. Net išeiti iš namų gali būti nepaprastai sunku. Jis turi surasti savyje jėgų, drąsos ir tada gali judėti į priekį. Jeigu neišdrįs, negalės pasinaudoti galimybėmis.“
Universitete veikia Studentų atstovybė, kuri atstovauja studentų, tarp jų ir su negalia, interesams. Aistė buvo jos narė, tad su komanda stengėsi, kad universitete atsirastų psichologas, kuris turėtų darbo su negalią turinčiais žmonėmis patirties. Nors to neįvyko, galiausiai buvo įdarbinta negalios koordinatorė, į kurią visada galima kreiptis, jei iškyla kokių nors klausimų ar problemų.
Negalios nenugalėtas laisvalaikis
Aistė prasitaria, kad labai mėgsta keliauti. Tačiau gyvenant su negalia tai – nuolatinis iššūkis. Kita vertus, dėl to, kas patinka, negaila nei laiko, nei pastangų. Svarbiausia – pasidaryti namų darbus, išsiaiškinti sąlygas bei įsivertinti savo galimybes.
Mergina jau nuo vaikystės mėgsta šokti, mokykloje net dalyvaudavo varžybose. Nors šokdama labai pavargsta, tai jai netrukdo mėgautis mylima veikla. „Šoku kaip mano kūnas leidžia. Tačiau nė vienas nesame tobulas. Reikia leisti sau būti savimi“, – mintimis dalijasi Aistė.
Bene sunkiausia merginai yra pritapti prie kitų ir per tą patį laiką pasiekti tokių pačių rezultatų, kaip kiti, tačiau ji galvoja, kad svarbiausia – pasitikėti savimi. Reikia nenustoti kovoti dėl to, kas svarbu ir patinka. „Svarbiausia gyventi kuo visavertiškesnį gyvenimą ir jaustis pasaulio visuomenės dalimi“, – Aistė džiaugiasi, kad jai tas pavyksta.
Justė MEIŠTAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
