Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

 Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Atbėgo vasara į rugpjūtį pakilnoti pasunkėjusių korių aviliuose ir paskaičiuoti išaugintų grūdų, parymoti žvaigždėtą naktį čirpiant žiogams, jos pačios išaugintiems. Taip ir rymos vasarėlė, skaičiuodama obuolius ir bruknes, visą paskutinį savo mėnesį, palikdama prisiminimus apie kvapų žydėjimą. Basakojė vasara, kvepianti viržiais ir grybais, dar kvies kiekvieną vaikščioti jos laukais ir miškais. Gamta dar vis dovanoja begalę vasariškų ir nepakartojamų akimirkų.

Pabundu. Kažkas klapsi, teška. Negi lietus? Girdžiu, kaip perkūnas kalbasi su žeme – klausia, ar jai užtenka drėgmės, gal augalai neatsigėrė.

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

„Bičiulystės“ redakciją pasiekė Utenos krašto tautodailininkės Genovaitės Adik­lienės darbų ‒ keramikos ir tapybos ‒ knyga.

Mano vaikystė praėjo pokario laikotarpiu. Ji buvo gana sunki. Karas padarė savo. Labai gerai prisimenu 1949 metais kuriamus kolchozus Pakruojo rajone ‒ Klovainiuose, Laipuškiuose, kituose kaimuose. O dar trėmimai... Visur vien baimė. Ypač vakarais kaimynai nežinojo, ko tikėtis. Sovietams prijaučiantys jaunuoliai vaikščiodavo pakiemiais, rinko paskolas pusiau prievarta.

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos