Neringos miesto socialinės reabilitacijos kultūros centre surengtas tradicinis Lietuvos neįgaliųjų draugijos fotografų pleneras šiemet intrigavo pažintimi su naujomis technologijomis, pastabumą ugdančiomis užduotimis, nakties šviesų atspindžių perteikimo galimybėmis. Plenerui vadovavusiai menininkei, tyrėjai, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narei Daliai Mikonytei netrūko įdomių idėjų, kuriomis užkrėtė ir iš įvairių šalies miestų susirinkusius fotografijos mėgėjus, paskatino juos įsitraukti į bendrą Neringai skirtą projektą.
Plenero vadovė Dalia Mikonytė su Algirdu Vaškiu aptaria dienos darbą.
Intriguojantis 3D projektas
Plenero dalyviai neslėpė šįsyk įžengę į įdomų, daugeliui dar nepažįstamą fotografijos pasaulį. D. Mikonytė juos supažindino su fotogrametrija, kitaip tariant, fotografija 3D erdvėje. Vadovei pademonstravus, kaip iš pluošto nuotraukų naudojantis specialia programa galima sukurti to paties objekto 3D vaizdą, visi panoro to išmokti.
Marijampolietė Zita Antanavičienė pasakoja, kad iš pirmo žvilgsnio užduotis neatrodė sudėtinga – reikėjo išsirinkti kokį nors objektą ir žingsnis po žingsnio jį iš visų pusių nufotografuoti. Vadovė ragino atkreipti dėmesį į detales, pasistengti būtent per jas perteikti vaizdą, išryškinti charakteringus akcentus. Savo eksperimentui pasirinkusi Neringos skulptūrą Z. Antanavičienė padarė apie porą šimtų jos nuotraukų. „Tokio dėmesio nebuvo sulaukęs nė vienas anksčiau mano fotografuotas objektas“, – juokavo Zita.
Neringos skulptūrą Z. Antanavičienė nufotografavo 200 kartų.
Pasvaliečio Vydmanto Bručo dėmesį patraukė dar viena Neringos vizitine kortele tapusi skulptūra – ant suolelio sėdintis Vytautas Kernagis ir netoliese stovinti telefono būdelė. Vyriškis savo fotoaparatą taip pat paspaudė apie du šimtus kartų. Pasak jo, visada geriau, kai yra iš ko pasirinkti, nei kad pritrūksta vieno kito kadro.
V. Bručas sako, kad fotogrametrija jam nebuvo visiška naujiena. Daugiau kaip 50 metų fotografuojantis vyriškis yra išbandęs įvairiausių naujovių. Yra prisilietęs ir prie trimačio vaizdo kūrimo. Tiesa, plokštumoje perteikti vaizdai atrodo kitaip nei plenero vadovės pademonstruotos vaizdo projekcijos, tad fotografas džiaugėsi plenere dar labiau praplėtęs akiratį.
V. Bručas pasakoja, kad 3D technologija naudojasi ir droždamas medinius šaukštus. Vyras tikina, kad darbas su medžiu – jo kraujyje. Visa giminė medį drožia. Ir kiekvienas drožėjas stengiasi sugalvoti ką nors naujo, nematyto, išsiskirti iš kitų. Iš raudonmedžio, riešutmedžio, buko, ąžuolo naudojantis 3D technologijos žiniomis Vydmanto išdrožti šaukštai – vienetiniai ir išties ypatingi.
Fotografas įsitikinęs, kad meninei nuotraukai sukurti nepakanka ant kaklo pasikabinti naujausio modelio fotoaparatą. Supančią aplinką reikia mokėti savaip pamatyti. „Kad matytum kitaip, reikia ir kitais menais – daile, skulptūra, kinu, ir kitų darbais domėtis. Tik taip ateina kitoks matymas ir fotografijoje“, – savo V. Bručas.
Vydmantas Bručas su fotoaparatu nesiskiria daugiau kaip 50 metų.
Nors, pasak D. Mikonytės, ši užduotis buvo labiau techninio pobūdžio, plenero dalyviai noriai jos ėmėsi. Jų nuotraukas vadovė persiuntė šį procesą išmanančiam menininkui Adomui Žudžiui, tad plenerui baigiantis didžioji dauguma neįgaliųjų jau galėjo pasigrožėti savo į 3D erdvę perkeltu darbu. Visų dalyvių nuotraukos „suguls“ į bendrą, kartu su kitais autoriais kuriamą Neringos „portretą“, kuris lapkričio 17 dieną bus pristatytas Nidos „Agilos“ kino teatre.
D. Mikonytė džiaugiasi, kad toks kūrybinis procesas labai sudomino telšiškę Viliją Jocienę. Moteris ir toliau domisi šia technologija, nori rašyti projektą, kad galėtų įsigyti reikalingą programą ir šiuo būdu įamžinti savo kaimą. Vilijos planai siekia dar toliau – jeigu pavyktų gauti finansavimą, galbūt trimatį kaimo vaizdą pasisektų perkelti ant popieriaus ir padaryti jį kaip dėlionę. Būtų gera istorijos pamoka jaunimui.
Pastabumą ugdanti užduotis
D. Mikonytė plenero dalyviams pasiūlė ir dar vieną netikėtą, pastabumą ugdančią ir nuotraukų kadravimo meno mokančią užduotį – gamtoje paieškoti raidžių, jas nufotografuoti ir iš šių nuotraukų sudėlioti savo vardą, pavardę ar kokią nors frazę. Kad užduotis įgytų realią išraišką, vadovė pateikė ir keletą tokių nuotraukų pavyzdžių.
Vilija Jocienė iš gamtoje pastebėtų raidžių sudėliojo savo pavardę.
Z. Antanavičienė stebisi, kaip iki šiol neatkreipė dėmesio, kad gamtoje – visa abėcėlė. Gal tik kepurėtąsias – Č, Š – sunku atrasti, bet savo pavardei sudėlioti reikalingą „Č“ raidę vis dėlto įžvelgė – virš lenktos šakos įsitaisęs samanų kupstelis puikiai atstojo šios raidės „kepurėlę“. O štai frazės „Dainuok, širdie, gyvenimą“ sukurti nepavyko. Dėl tos gamtoje retos „Š“ raidės. Tačiau Zita džiaugiasi Nidoje įamžinusi beveik visą abėcėlę – pritrūko vos 5 raidžių.
V. Jocienė šypsosi: žaisminga raidžių paieškos užduotis visus labai įtraukė. „Akys taip ir šmirinėjo po medžius, aplinką – kur čia dar kokia raidė galėtų būti pasislėpusi“, – juokauja ji.
Gamtoje – visa abėcėlė.
Vilkaviškietė Aušra Vasiliauskaitė tokios užduoties irgi ėmėsi pirmą kartą gyvenimą. Pasak jos, tai buvo labai įdomi patirtis. Iš savo pastebėtų raidžių ji sudėliojo frazę „Palaimink, Dieve, mus.“ Aušra pasakoja, kad iš pradžių buvo sunku susiraizgiusiose medžių šakose, gėlynuose, marių pakrantėje įžiūrėti kažką panašaus į raides, bet kuo toliau, tuo lengviau jas pastebėdavo. „Bene daugiausiai gamtoje raidžių A ir V, – sako Aušra. – O štai savo susigalvotai frazei reikalingą „S“ raidę teko pačiai susikurti – ja tapo tokią formą įgijęs gyvatėlę primenantis papuošalas.
Pusmetį fotografijos kursus Kaune lankiusi Aušra sako daug naudingų dalykų ten sužinojusi. Peizažui, augalams, paukščiams pirmumą teikiančią fotografę sudomino ir Lietuvos neįgaliųjų draugijos organizuotas pleneras. Pirmą kartą tokioje kūrybinėje stovykloje dalyvavusi Aušra buvo patenkinta joje išmoktomis pamokomis, nauja patirtimi.
Vietoj teptukų – šviesa
Plenero dalyviams D. Mikonytė pasiūlė ir dar vieną, šįsyk – gana tapybišką užduotį. Naktį fotografuotos nuotraukos dažnai primena paveikslus, kuriuose tamsa persipina su šviesa. Tačiau kad sukurtum tokius tapybiškus kūrinius, reikia nemažai išmanyti. Daug dėmesio teorijos dalykams plenere skyrusi D. Mikonytė nepagailėjo laiko ir žinioms apie nakties fotografiją perteikti.
Tiesa, prieš keletą metų vykusiame panašiame plenere fotografai šį būdą jau išbandė, tačiau, pasak Z. Antanavičienės, visada pravartu dar ką nors naujo sužinoti, išbandyti.
Visi smagiai prisimena vieną vėlyvą vakarą, kai susiskirstę grupelėmis fotografavo tą patį šviesos žybsnių šokį, o nuotraukos išėjo visų skirtingos. Tokią įvairovę lėmė ir pasirinkta vieta, iš kurios buvo fotografuojama, ir apšvietimas, ir netgi techninės fotoaparatų charakteristikos (vienų išlaikymas ilgesnis, kitų – trumpesnis). Niekas nekreipė dėmesio ir į prasidėjusį lietų, kai nuo šaltų lašų turėjęs saugoti spalvingas skėtis, žibintuvėlio apšviestas, netikėtai tapo originalios fotosesijos „taikiniu“.
Nakties fotosesijos „taikinys“ – skėtis.
Plenero dalyvių nuotraukose – ir daug kitokių nakties šviesos atspindžių. Čia ji sklinda iš už bažnyčios bokšto, čia žybsi marių pakrantėje. Fotografų albumus papildė ir Kuršių nerijos vaizdai, nuo Parnidžio kopos atsivėrusi panorama, Baltijos jūros keteros. Plenerą primins ir nuotraukos iš kelionės kurėnu „Kuršiu“, viešnagė Nidoje kūrusio E. Jonušo muziejuje, apsilankymas Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje. Įspūdžių užteks visiems metams. Juos vis atnaujinančių nuotraukų – taip pat.
Aldona MILIEŠKIENĖ
