Gražina ČEKAVIČIENĖ. Kelnės su „guzikais“ šonuose

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Siuvėjas Zenonas, kurį klientai švelniai šaukė Zeniuku, savo „primerkų“ kambaryje įtikinėjo užsakovą, kad šis nežino ko nori.

– Ne, tamsta Alfonsai, pagalvokite, kaip jūs atrodysite, jeigu aš... – siuvėjas reikšmingai pakraipė galvą.

– Ponas Zenonai, kaip aš atrodysiu, tai jau mano reikalas.

– Bet siūti sagas... – siuvėjas iš nevilties griebė po ranka gulėjusias žirkles ir ėmė karpyti jomis orą.

– Zeniuk, – staiga suriko vadintasis Alfonsu. – Tas kelnes tamsta žadi mūvėti?

– Apsaugok, Viešpatie, – persižegnojo nedidukas siuvėjas, – bet tai išeis ne kelnės, o persiprašau – sijonas.

– Paskutinį kartą sakau: kelnės klioš su guzikais šonuose, žemutiniame trečdalyje, – ir pridūrė: – Neliksiu skolingas už guzikus.

Zeniukas atsiduso, pasiėmė metrą ir ėmėsi matuoti. Alfonsas rodė, kokio pločio nori kelnių apačios ir kaip šone reikia išdėstyti guzikus. Siuvėjas linkčiojo, dūsavo, bet neprieštaravo klientui. Ką čia paprieštarausi: Alfonsas buvo, kaip sakoma, „vyras iš liemens ir iš stuomens“, aukščiausias jų miestelyje. Mėgo rengtis kitaip, negu kiti. Ir nešykštėjo rublio viršaus.

– Ir kurgi, tamsta, tiksliau, kokia proga pasipuošite? – pasmalsavo siuvėjas.

– Į šokius, sukti panelėms galvas. Kai pamatys mano guzikus, ištirps lyg sniegas pavasarį, – rodė dantis vaikinas, purtydamas iki pečių nutįsusias garbanas.

– Ar tamstos šukuosena nekliudo darbui? – toliau smalsavo Zeniukas.

– Mano šukuosena labai nepatinka valdžios atstovams. Netgi derėjosi: nusikirpk, sako, kasas, dėsime į garbės lentą. O aš jiems, girdi, esu dar gyvas, nuot­raukas deda ir paminkluose kapinėse, man – nusišvilpti. Planą vykdau 100 procentų. Prieš jus – geriausias cecho Nr. 3 tekintojas, – atstatęs krūtinę, su šypsena pozavo Alfonsas.

– Ir mados kūrėjas, – rimtu veidu iškilmingai užbaigė siuvėjas. Ir pagailavo:– Tamstai reikėjo gimti Paryžiuje, o ne šitam užkampy, kur net saga virsta guziku.

– Penktadienio vakarą ateisiu kelnių, moku dabar, – iš kišenės ištraukė gražų banknotą ir dėdamas siuvėjui į delną, atsisveikino. Zeniukas paskutinį kartą giliai atsiduso ir palydėjęs klientą, uždarė duris.

Švilpaudamas mėgstamą melodiją „Sustok, traukiny“, Alfonsas traukė pas Vytą. Siaura gatvikė maudėsi dulkėse, teikdama didelį malonumą gyventojų vištoms. „Štiš, štiš“, – baidė Alfonsas paukščius, gelbėdamas savo nepriekaištingai išlygintas kelnes.

Staiga pasigirdo juokas ir pasipylė kandūs žodeliai: „Alfa, mūsų gatve tau negalima vaikščioti, kelnių kantą vištos sugadins“, – slapstydamasi už kiemo vartelių dantis rodė dailioji pasipūtėlė Aldona. Alfonsas pajuto, kad visas kraujas suplūdo į skruostus, bet pamojavo ranka ir pasiuntė oro bučinį.

Pagaliau gatvikė baigėsi, prieš akis atsivėrė dirbtuvės. Tiksliau – paskutinio namo kiemas buvo užverstas motociklo ir dar dievai žino kokio auto dalimis, kurias gyvenimui prikelti stengėsi Vytas. Kitaip nei Alfonsas, Vytas, vilkintis tepalų dėmėm išmargintą kombinezoną, murzinu skruostu, be jokių pastangų atrodė tarsi nužengęs iš kino žurnalo. Visos merginos ėjo iš proto, siekdamos Vyto dėmesio, o jeigu šokiuose tekdavo kartu apsisukti, jausdavosi lyg pakylėtos. Bet Vytas, išlepintas panelių dėmesio, visą laisvalaikį skyrė motocik­lų remontui. Dabar stengėsi prikelti daužtą „Jawą“. Draugai pasisveikino ir gražuolis mechanikas, nužvelgęs draugo aprangą bei šukuoseną, kritiškai pakraipė galvą.

– Vėl išsiprosinai lyg į šliūbą? – nesusilaikė ir paprotino: – Kiek sakiau, nekreipk į ją dėmesio...

– Širdžiai neįsakysi, – atsiduso Alfonsas.

– Šeštadienį išvesk šokti jos drauges ir... pati atbėgs. Visos jos tokios: skuba nusitempti į met­rikacijos biurą ir sudie laisvei.

– Tau gerai, kad gimdytojai taip pasistengė. Beje, užsisakiau pas Zeniuką klioš kelnes su guzikais šonuose, – pasigyrė.

– Ką užsisakei? Gerai išgirdau?

Alfonsui patvirtinus, Vytas suprunkštė tarsi arklys spjaudydamas seiles, o skaniai išsijuokęs, vedėsi draugą prie suremontuoto motociklo nekaltai įgeldamas:

– Kas galvoja apie guzikus, o kas apie autožirgą.

– Na gerai, jau gerai. Tai šeštadienį į „balduškę“?

„Balduškė“, o tiksliau, baldų kombinato kultūrnamio šokių salė, viliojo puikiu parketu. Vienintelis minusas – šokiai baigdavosi 24 valandą. Jaunimas šaipėsi, kad sugalvoję tokias taisyk­les funkcionieriai gimė būdami seniais. Nereikia nė sakyti, kad Alfonsas su Vytu į kvailų draudimų prikaišiotą kultūrinį gyvenimą įliedavo šviežio kraujo: vienas diktavo madą, antrasis – skraidantis ant motociklo ir tepaluotais drabužiais – merginų akyse buvo princas.

Šeštadienio vakarą, smarkiai dėl motociklo kaprizų vėluodami, draugai atvyko ir nuskubėjo į salę. Visų akys nukrypo į naujas Alfonso kelnes. Pasigirdo įvairių komentarų, tačiau Alfonsas, žavingai šypsodamasis, nepaprastai elegantišku judesiu pakvietė šokti šalia Aldonos stovinčią draugę ir pademonstravo, kaip reikia šokti, o ne vaikščioti tarsi lunatikui. Alfa suko part­nerę vilkeliu, kelis kartus pakėlė ją ant rankų, o nuskambėjus paskutiniam akordui, atsiklaupė prieš ją ant kelių. Apstulbę žiūrovai bei šokėjai pradėjo ploti. Palydėjęs damą į vietą, Alfonsas mandagiai linktelėjo Aldonai, tačiau šokiui nepakvietė. Nepastebėjo jos ir Vytas. Aldona priverstinai šypsojosi, apsimetusi kad jai linksma, bet nesulaukusi gerbėjo dėmesio, pabėgo namo. Tyliai įslinkusi atsigulė ir pravirko. Jai prieš akis skriejo ilgos Alfonso kojos, apie kurias sukosi naujos kelnės, šonuose puoštos blizgančiomis sagomis, bei apie galvą besiplaikstąs debesėlis šilkinių garbanų. Prisiminė merginų žvilgsnius, žiūrinčius į sagas tarsi į naują pasaulio stebuklą. O kaip jis priklaupė prieš tą... Ten turėjo būti ji, Aldona, o ne...

Aušo rytas, o ji ir užmigusi sapnavo sagas, puošiančias naujas Alfonso kelnes.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas