Gražina DAUGINIENĖ. Pabėgėliai

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Apie tai, kas dabar vyksta pasaulyje, bus aprašyta istorijos vadovėliuose, žmonių prisiminimuose, pavaizduota mene. Mano kartos žmonėms šie įvykiai pažadino laikui bėgant iš atminties baigiančius išdilti vaikystėje patirtus vaizdus apie karą. Tikėjomės, kad tai niekada ir niekur nepasikartos...

Kai išgirstu žodį „karas“, mano atmintyje iškyla tankų, šunų kinkinių, evakuacijos vaizdai. Prisimenu, kaip pro mūsų sodybą riaumodamos riedėjo galingos mašinos, po kurių vikšrais linko jaunuolyno medžiai. Neužilgo iš tos pusės, kur jos nuburzgė, pasirodė dar nematyti šunų kinkiniai, tempdami sužeistus kareivius. Aplinkui sproginėjo bombos. Jų išmuštos duobės dar ilgai masino mus, vaikus. Jose ieškodavom likusių sprogmenų. Ir rasdavom. Bet tai nutiko vėliau, jau karui pasibaigus.

Mano gimtinėje, netoli buvusios Rytprūsių sienos, karo pabaigoje vyko žūtbūtiniai mūšiai. Mes evakavomės. Viską, ką galėjom, susikrovėm į vežimą ir prie jo pririšę gyvulius, traukėmės tolyn nuo tos peklos. Apsistojom pas ūkininką už fronto linijos. Kambariai prigrūsti daiktų, žmonių aimanos, vaikų verksmai, gyvulių bliovimas. Tėvai daug laiko praleisdavo kieme, prižiūrėdami besiblaškančius gyvulius. Mes, vaikai, stebėdavom juos verkšlendami, pakabinę smakriukus ant palangių. Aplink tvyrojo baimė.

Frontui nugriaudėjus tolyn į vakarus, susiruošėme grįžti namo. Visą mantą, kurią buvom pasiėmę su savimi, krovėmės į vežimus, prie jų rišome gyvulius ir taip palengva gabenomės. Vakarų pusėje tebedundėjo kanonados, o mums priešpriešiais vieškeliu slinko šunų kinkiniai su sužeistais kareiviais. Tie, kurie pralaimėjo kovą, traukdamiesi užminavo kelius ir pakeles. Nugalėtojų tai nesulaikė. Ir praėjo, ir pravažiavo. O jei kurie atgulė pakelėj – niekam nerūpėjo. Tik šio krašto žmonės negalėjo palikti užminuotos savo žemės, nes neturėjo galimybės pasirinkti, kur gyventi. Ir nepajėgė apsaugoti nenustygstančių vietoje savo vaikų. Tuos, kurių vaikystę perkirto fronto linija, vėliau vadino „karo vaikais“. Na, o mes nesitvėrėme džiaugsmu, kad pagaliau vėl būsime savo namuose.

Grįžę žmonės puolė tvarkyti apgriautus namus, apžiūrinėjo suniokotus laukus. Trūko maisto, pašaro gyvuliams. Po kurio laiko iš okupuoto Karaliaučiaus krašto duoneliaudami pradėjo traukti vokiečių moterys ir vaikai. Išvargę, alkani, jie su savimi tempėsi viską, ką galėjo panešti, ir tikėjosi iškeisti į maistą: vertingesnius smulkius daiktus, indus, drabužius. Iki šių dienų išsaugojau baltą fajansinę padažui skirtą vazą, kurią atsilygindama už laikiną prieglobstį mums paliko sena vokietė. Ir tragiškiausiomis akimirkomis šie žmonės neprarado orumo: jie nieko nenorėjo gauti veltui. Vaza taip ir liko nepanaudota. Prisiminus tuos alkanus žmones, nekilo ranka į ją pilti maistą. Tebėra ji mano spintelėje lig šiolei, kaip užkariauto krašto žmonių orumo simbolis ir tų tragiškų įvykių priminimas.

Buvo pavasaris. Laukuose tirpo sniegas, atidengdamas iš rudens nespėto nuimti derliaus plotelius. Vokietės iš atitirpstančios žemės graibė sušalusias bulves ir virėsi iš jų tyrę. Kai kurios sergančios, nepajėgdamos toliau eiti, merdėjo kaimo pašiūrėse. Jos nesiprašė į kambarius, niekas ir nesisiūlė priimti. Vaikai greičiau rasdavo prieglobstį. Likę našlaičiais, užaugo kaimuose. Kai kurie, ūkininkų įvaikinti, kartu su savo globėjais pakliuvo Sibiran.

Mano bendraamžis berniukas, priglaustas mūsų šeimoje, iš pradžių nė žodžio nesupratęs lietuviškai, pramoko mūsų kalbos ir papasakojo savo istoriją. Jo tėvas žuvo fronte. Motina kartu su kitais pabėgėliais pakelėmis traukėsi iš savo krašto. Keliais riedėjo karinė technika. Vaikas matė, kaip iš pravažiuojančios mašinos buvo nušauta jo motina ir keletas kitų žmonių. Likę gyvi ėjo toliau tuo pavojingu karo kelio pakraščiu. „Kaip jam turėjo būti baisu“, – galvojau. Tada dar nesupratau, kad šiuos vaikus visą gyvenimą lydės tragiški prisiminimai. Nuo jų nepabėgs ir tie, kuriems, kaip ir šiam mano bendraamžiui, vėliau bus leista išvykti į Vokietiją. Kai kas pasiliko čia vien dėl to, kad mūsų krašto kapinės priglaudė jų motinas ar seseris.

Karas negailestingas moterims ir vaikams. Jis ati­ma ne tik brangiausius žmones, bet ir Tėvynę. Nors praėjo jau tiek daug metų, vos išgirdus žodį „karas“, atmintyje iškyla tie vaikystėje matyti vaizdai: moterys ir vaikai, išvargę, paliegę ir alkani, traukia per nusiaubtą kraštą, tempdami savo varganą mantą ir tragišką užkariautos tautos likimą. O juk tie Rytprūsių seneliai, moterys ir vaikai buvo mums giminingų genčių ainiai. Kas pagerbs jų atminimą? Kol kas tragišką šio krašto žmonių likimą primena tik skulptūra „Atsisveikinimas su Tėvyne“ prie Klaipėdos geležinkelio stoties. Joje pavaizduota vaiku vedina moteris su lagaminėliu rankoje, žvelgianti į nežinią. Žmonių atmintis gyva. Ji perduos iš kartos į kartą tai, ką matė, ką žinojo, kaip perduodamos baladės, pasakos, legendos. Niekas nebus užmiršta.

Gražina DAUGINIENĖ
Vilnius

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas