Jonas KATKEVIČIUS. Gal dar nevėlu išgirsti?..

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Mano gyvenimo metai jau priartėjo prie amžinatilsį senelio nugyvento amžiaus. Kai kas gyvenimą per 70 metų vadina Viešpaties Dievo šaukimo amžiumi.

Vis dažniau aplanko nemaloni mintis, kažkoks skolos, sąžinės spurdėjimo jausmas. Tik dabar man parūpo – kaip jautėsi mano seneliai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais? Kaip jie juos nugyveno? Kažkodėl atrodo, kad jie negalėjo būti laimingi ir patenkinti. Jeigu mes žavimės senovės stoikais, tai, ko gero, jie nebuvo stipresni už mūsų senelius. Abu mano seneliai nugyveno daugiau nei 80 metų ir jokia valstybė jiems neskyrė jokių lėšų, jokių išmokų. Net tokia mintis niekada nekildavo, ir visgi jie mylėjo savo kraštą ir tėvynę.

Seneliai ir sirgo, ko gero, gydėsi patys žolelėmis, pirtimi ir nesuprato, kokios ligos juos kamuoja. Gal kada ir buvo atvykę į Kaišiadorių polikliniką. Ko gero, juos šildė tik viena mintis: „Mes savo namuose, mes ne prieglaudoje.“ Tuose dideliuose, kaip tada buvo sakoma, dviejų galų namuose, tikriausiai buvo gana šalta ir drėgna. Žmonės tokiomis sąlygomis mirdavo nuo lėtinių plaučių ligų...

Seniai jau tų namų neliko. Per savo gyvenimą aš krausčiausi 15 kartų, gal ir dar teks?.. Labai daug kur gyvenau, o seneliams užteko jų namo visam gyvenimui.

Prisimenu senelio ūkį. Nors didelis kluonas buvo jau kolūkio, bet tvartai, klėtis, betoninis rūsys kiemo viduryje, šulinys su svirtimi, pirtis prie Bošės upelio, netgi malkinė spindėjo tvarka ir švara. Mama pasakojo, kad į tą šaltiniuotą upelį atplaukdavo upėtakiai. Kažkaip keistai ji juos vadino – apstrangais. Sakė, labai skanios žuvys. Dabar pritariu jos nuomonei, nors žuvys iš ano gyvenimo, ko gero, buvo skanesnės, ekologiškesnės.

Aš pats retkarčiais atvažiuodavau pas senelį su tėvais. Matydavau, kaip žmonės kerta rugius ir klausdavau: „Kas čia“? Man atsakydavo – duona. Tai kur ta duona? Kokioje šito augalo vietoje? Aš jau žinojau, kad agurkai auga darže, bulvės iškasamos iš žemės, o kaip iš šito storo šiaudo pagaminti duoną? Iš pradžių aš maniau, kad duona slypi kažkur šaknyse ar auga­lo stiebe. Pasirodo, ne. Man parodė varpą – duona čia. Nesąmonė, pagalvojau. Rugio varpa tokia maža, o duonos mums reikia tiek daug, ir ji slepiasi tik šiuose mažučiuose grūdeliuose?.. Tai dabar javų laukai stovi kaip mūras, tik pasiremdami vienas į kitą nulaiko savo derlių – varpas. Tuometiniai kolūkių laukai, ypač Gegužinės netręšti smėlynai, buvo bet kaip apsėti – liūd­nas vaizdas.

Dabar, ko gero, pasakyčiau: „Tegul skradžiai tokį darbą, jeigu tokie niekingi jo rezultatai.“ Senelis iš viso buvo prislėgtas. Jis vis prisimindavo, kad šitoje pačioje žemėje jo rugiai stovėjo kaip mūras, o jau Amerikoje, kur jis turėjo progos padirbėti pas fermerį keletą metelių, – tai jau kas be ko. Buvo aiškiai nepatenkintas, bet apie valdžią nė mur mur. Gana jam buvo tų pokario nemalonumų. Vieni norėjo išvežti, kiti prie sienos statė, o jam tik viena terūpėjo – kad jo svirno, rūsio ir tvarto netuštintų.

Geriausias jo žentas buvo mano amžinatilsį dėdė Ignas Savickas. Ūkininkas, tikras žemės žmogus, Lietuvos patriotas. Neprisimenu aš jo, nes jį nušovė NKVD kareiviai tiesiog kieme prie savo namo, 14 metų sūnaus akivaizdoje, o kūną išsivežė. Už tai, kad nepasakė, kur slepiasi partizanai. Taip man teta Levosė ir pusseserė Danutė pasakojo.

Kiekvienais metais, kol buvo gyva mano pusseserė Danutė, aš ją veždavau į Žaslius. Tas miestelis jai buvo ypač brangus. Čia ji baigė mokyklą. Besimokydama, kaip tada žmonės sakė, gyveno ant buto, pas žmones. Savaitgaliais eidavo namo pėsčia į Prudnikų kaimą ir sukardavo daugiau nei 11 kilometrų, nesvarbu, žiema ar ruduo. Dabar aš to kaimo net žemėlapyje neradau. Žinau, kad prie pat pusseserės namo augo ąžuolas, šalimais buvo žymusis Laukagalio akmuo.

Mokykloje niekas nemokamų pietų neduodavo, net jeigu būtum ir nevalgęs, niekam tai labai nerūpėjo – juk tėvus turi. Mano pusseserė tėvo jau neturėjo, o ir mama kolūkyje nieko neuždirbdavo. Aš dar prisimenu – kartą svečiavausi pas tetą, iš ryto pažadino raitas brigadininkas, varęs žmones į darbą. Teta ypatingai nesiskubino.

Jau vėlyvesniais laikais mes per pertraukas dažniausiai išsitraukdavome vadinamuosius pie­tus. Duona, lašiniai, svogūnas arba tiesiog duona, pertepta taukais. Visi valgė vienodai. Dažniausiai ir nevalgę apsieidavo. Tik naujoje mokykloje, dabar – A. Brazausko, jau buvo galima nusipirkti arbatos ir bandelę už gal 10 kapeikų. Tiek pat kainavo ir bilietas į kiną. Tai toks pasirinkimas.

Dabartiniam jaunimui gali keistai atrodyti, bet mano mama vis sakydavo: „Vaikeliai, kaip jūs gerai gyvenate.“ Tikrai nebadavau nė vienos savo gyvenimo dienos. Buvo dienų, kai maistas buvo labai jau liesas, bet kad visai nebūtų ko valgyti, to tikrai nebuvo. Tarp daugelio niūrių dienų buvo daug ir linksmų, laimingų, ir net tokių, kurias norėtųsi sustabdyti.

Mano teta ir pusseserė taip ir nesurado savo tėvo palaidojimo vietos. Žmonės kalba, kad tai buvo kažkur prie dabartinės Žaslių mokyklos. Toje mokyk­loje baigusi vidurinius mokslus ji išvyko ieškoti laimės į Vilnių. Prisimenu aš tą sodybų tuštėjimo metą. Pusė Lietuvos grūsdavosi į traukinius ir autobusus. Kaišiadorių stotis savaitgaliais dūgzdavo kaip bičių avilys. Mano pusseserė du kartus per metus padėdavo gėlių prie kryžiaus Žasliuose, pastatyto rezistencijos aukoms atminti, apravėdavo žoles. Jai tai buvo kaip ir tėvo kapas.

Neliko mano giminaičių. Jų jaunesnės atžalos kažin ar atvažiuos, kažin ar dažnai prisimins savo šaknis. Gal tik žemė, kurią jie paveldėjo, dar šiek tiek riš su tuo kraštu.

Visą tą praeitį aš dažniausiai matau užsimerkęs. Tada iš atminties regėjimo klodų iškyla seni, jau nušluoti nuo žemės paviršiaus pastatai, žmonės, jų darbai, pomėgiai. Mano brolis stengėsi išsaugoti tėvų atminimą. Man gi beliko tik nuotrauka, mamos dienoraštis. Tą aš paveldėjau iš brolio. Brolis Antanas išsaugojo net senas kėdes, kuriomis kažkada didžiavosi tėvai. Išsaugojo ir visą krūvą senų magnetofono juostų. Tai mano tėvo didysis hobis. Kai tik atsirado magnetofonai ir magnetolos, ėmė kolekcionuoti muziką. Laukdavo, kada per radiją transliuos simfoninės muzikos koncertus ir juos įrašinėdavo. Anų laikų keistuolis, ar ne? Tėvas buvo didelis rimtosios muzikos žinovas, nors tikruose koncertuose lankėsi tik keletą kartų. Tai daryti jam trukdė sveikata.

Juostelių buvo daug. Gal ten kažkur ir dabar dar slypi mūsų balsai?

Norėtųsi išgirsti tėvo balsą, skambantį iš nebūties. Reikia įrašinėti savo artimųjų balsus, taip jie ilgiau gyvens šalia mūsų.

O vis dėlto – gal dar liko kažkurioje juostoje tėvo ar mamos balsas? Gal dar ne vėlu man juos išgirsti?

Jonas KATKEVIČIUS
Kaišiadorys

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas