Vilija VILKELIENĖ. Kerštas

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Pavasaris atėjo staiga, be perspėjimo. Iš vakaro dar baltavo laukai, o ryte žaluma ir saulės spinduliai šildo žemelę, paukščiai čiulba po langu. Lina atsikėlė šeštą valandą ryto. Šiaip ji mėgsta pamiegoti bent iki dešimtos. Bet kovo penktosios rytas ir visa ši diena buvo kitokia – tarsi likimas nutarė iš jos pasišaipyti. Nė neįtarė, kad diena pasibaigs taip liūdnai, kad ją taip įskaudins mylimas žmogus.

Spinduliai apšvietė kambarį, paglostydami ir Linutės veidą. Vis kuteno, švietė tiesiai į akis. Širdis pradėjo smarkiai plakti lyg ką tik prisuktas laikrodis, ne, ne laikrodis, bet sekundes skaičiuojantis laikmatis. Raivydamasi vangiai išlipo iš lovos, nuėjo į dušą. Stovėjo po tekančiu vandeniu ir nenorėjo baigti ryto procedūros. O prisiminimai sukosi galvoje tarsi karuselė...

Linutė draugavo su Viktoru, geriausiu Kazimiero jaunystės draugu. Šis lėto būdo berniokas pavergė jos širdį. Tik tas lėtumas juos ir išskyrė.

Kazimieras nuo pat pirmos dienos pavydėjo draugui. Jis pasiguodė sesei dėl nepasiekiamos meilės. Ši tuoj sukurpė planą. Intrigų meną ji gerai išmanė. Išsiprašė iš tėvų automobilį ir moskvičiumi abu jau lėkė Kalvarijos link. Zita (toks Kazimiero sesers vardas) liepė broliui tylėti ir ja pasikliauti.

Lina nustebo, kad aplankė tokie svečiai. O Zitos apsukrumui nebuvo ribų. Vos pravėrusi duris paaiškino, kad atvažiavo pas Linos mamą. Artėja žiema ir ji labai nori rankomis megzto šilto šaliko. Mieste sklido kalbos, kad Svenckienė puiki mezgėja.

Svečiai užsibuvo. Gal būtų dar ilgiau užtrukę – kalbėję apie orą, gyrę mamuko mezgimą, tik Svenckienė pradėjo žiovauti, akių vokai lipte lipo, miegas kaustė jos kūną, kalba pasidarė neraiški. Svečiai suskubo atsisveikinti.

Tokie vizitai vis dažnėjo: tai siūlų per mažai atvežė, tai modelis nepatiko. Ir visada abu, kartu su broliu. O vieną vakarą Zita Liną pakalbino vykti į Marijampolę, kur bus rodomas indų filmas „Drambliai – žmogaus draugai“. Dar pakuždėjo į ausį, kad ją kviečia Viktoro paprašyti. Lina apsidžiaugė, kad galės susitikti su mylimuoju.

Et, tas jaunatviškas naivumas... Viktoro nebuvo. Paklausti, kur jis, Kazimieras su sese tik gūžčiojo pečiais. Viktoras apie filmą nieko nežinojo, tad ir negalėjo čia būti. Zita primokė brolį, kad apie šią išvyką Viktoras būtinai sužinotų. Kazimieras draugui pasigėrėdamas pasakojo, kaip jie žiūrėjo filmą, o kad būtų užtikrintas, jog Viktoras pavydi, viską gerokai pagražino.

Pavydo sėkla buvo pasėta, ugnis įžiebta. Lina ir Viktoras išsiskyrė. Be pykčio, tyliai. Viktoras nekvietė jos šokti, nelydėjo namo. Nors vienas kitą mylėjo be jokių išlygų, bet trūko drąsos išsakyti, išsikalbėti, išsiaiškinti, kas slegia.

Po apsilankymo kino teatre Kazimieras su sese nustojo lankyti Linutę. Tikslas juk buvo pasiektas. Tačiau vieną vakarą jų moskvičius vėl įsuko į kiemą. Mamukas griežtai nužvelgė dukrą ir tarė: „Ir vėl tie berazumiai pas tave atvažiavo.“ Dar pridūrė, kad niekur negalinti su jais važiuoti, jau gana prisiverkė.

Kazimieras atrodė susirūpinęs, gal net išsigandęs, o Zita, vos peržengusi slenkstį, verkšlendama ėmė pasakoti, kad brolis gavęs šaukimą atlikti karinę tarnybą. Atvažiavo Linutės pakviesti į išlydėtuves. Ši pažvelgė į mamą, nežinodama sutikti ar atsisakyti. Tada prabilo ir ilgai tylėjęs Kazimieras. Jis maldavo Svenckienės, kad išleistų dukrą. Juk nežinia, kur teks tarnauti – gal išveš pas baltąsias meškas, o gal į Afganistaną. „Jei Linutė nori, tegul išlydi“, – neprieštaravo mamukas.

Linutės širdis ėmė smarkiau plakti – jai visai nerūpėjo Kazimieras, bet ten gali sutikti Viktorą. Sutikusi savo mylimąjį ji tikrai netylės, pasakys, kaip jį myli ir kad nori būti kartu.

Tik žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi. Kazimieras jos atvažiavo tuoj po pietų. Paklausus, kodėl taip anksti, Zita paaiškino, kad namuose labai daug darbo ir kad vėliau nebus kam atvažiuoti. Linutė dar bandė prieštarauti, kad vakare važiuoja autobusas ir ji gali pati atvykti, bet mama paliepė rengtis ir važiuoti kartu. Juk namuose ruošos jau kaip ir nėra, o dar vienos rankos ruošiant palydos stalą nepakenks.

Kai pradėjo rinktis kaimo jaunimas, Kazimieras su Linute sėdėjo už stalo greta vienas kito. Viktoras pro duris įžengė su mama ir broliu. Vos pamatęs savo mylimąją šalia vaikystės draugo, paraudo lyg kalakuto skiauterė. Bet motina, pamačiusi savo vyresnėlio veido išraišką, sugriebė už rankos ir pakuždėjo į ausį: „Tai jos pasirinkimas, bus dar tų mergų daug, o vaikystės draugas – vienas.“

Viktoras atsisėdo šalia Linos, ji, įsprausta tarp dviejų draugų, jautėsi siaubingai. Norėjo bėgti namo ir niekada daugiau negrįžti į Reketijos kaimą.

Muzikantams pasiūlius jaunimui pašokti, Linutė atsiduso ir pamanė, kad dabar ji pati pakvies Viktorą ir viską jam paaiškins. Kaip ji klydo! Tik užgrojus muzikai Kazimieras stvėrė ją į glėbį ir pasileido po kambarį valso žingsniu. Kažkas pašnekino Kazimierą, šis truputį nusisuko nuo Linutės, bet rankos nepaleido. Ir laikė taip stip­riai, kad ši jau nebejautė nė vieno pirštelio. Šiaip ne taip ji išsilaisvino iš Kazimiero gniaužtų ir parodė jo pirštų įspaudus ant gležnų rankų. Šis atsiprašė, veidai nusidažė raudoniu, tik nežinia, ar iš gėdos, jog taip stipriai laikė, kad tik ji nepabėgtų šias paskutines valandas, ar iš baimės, kad draugas gali pavogti jo meilę kaip jam priklausantį daiktą, nes į mylintį vyrą jis visai nebuvo panašus. Gal labiau į išlepintą vaiką, kuriam žūtbūt reikėjo turėti draugo žaislą. Lina jautėsi baisiai.

Jau brėkštant rytui Viktoras sugebėjo prieiti prie Linutės ir pakviesti šokti. Vos tik pasigirdus muzikai, jis piktai paklausė, kaip suprasti šį poelgį ir kaip jie čia taip greitai susiuostė? Ir dar papriekaištavo, kad ji tai daro specialiai, norėdama išskirti vaikystės draugus. Negana to, pavadino ją barakuda.

Linutės veidas užkaito, pyktis nugalėjo sveiką protą. Ji nusprendė nieko nesakyti ir neaiškinti, tegul galvoja, ką tik nori. Viskas baigta. Dar muzikantas, tarsi jausdamas tvyrojusią įtampą, uždainavo: „Buvo meilė netikra, pūstelėjo vėjas.“ Baigėsi šokis, su juo užgeso ir viltis vėl būti kartu. Lina priėjo prie Kazimiero ir pabučiavo. Bučinys buvo stiprus ir ilgas – taip ji palaidojo savo pirmąją meilę. Daugiau apie Viktorą nieko nenori žinoti, jis jai miręs visiems laikams. Kazimieras jautėsi pamalonintas ir vaikščiojo pasipūtęs tarsi kalakutas – laimėjo šią kovą.

Pavasaris... Saulėtas kovo penktosios rytas... Tik Linutės gyvenime nebeliko nei Viktoro, nei Kazimiero. Šiam grįžus iš armijos, jie bandė atrasti vienas kitą. Mąstė apie vestuves, rengėsi pasakyti tėvams. Bet Kazimieras vis atidėliojo. Ir tik dabar Lina suprato, kodėl jis taip elgėsi. Vis dėlto vestuvių data pagaliau buvo numatyta – antrą gegužės šeštadienį.

Visos svajonės išblėso per penkias minutes. Bildesys į duris ir nieko nežadantis Kazimiero veidas. Nuleidęs akis išpyškino tarsi gerai išmoktą pamoką: „Vestuvių nebus, tu, kai aš tarnavau armijoje, lankeisi šokiuose...“ Ir dar visko buvo, daug įžeidinėjimų, daug neteisingų, melagingų žodžių. Lyg to dar būtų buvę negana, pasakė, kad jei ves kitą, tai tėvas Kalvarijoje jam pastatys dviejų aukštų baltų plytų namą su mansarda.

Lina ką girdėjo, ką praleido pro ausis, tarsi šie skaudūs žodžiai būtų buvę ne jai skirti. Ji ir vėl nieko nesakė. Stovėjo lyg stabo ištikta. Supratusi, kad liko viena, pažvelgė pro langą. Tarsi ieškodama išsigelbėjimo. Vaizdas lyg per miglą: Kazimieras su tėvu lipa į mėlyną moskvičių ir dingsta. Dabar jau tikrai viskas baigta. Ji pravirko balsu, pirmą kartą išraudojo savo dalią. Verkė ne prarasto Kazimiero. Ji vėl prisiminė Viktorą. Keikė Kazimierą ir jo seserį, kurie lyg gyvatės apnuodijo jųdviejų meilę. Norėjo bėgti pas Viktorą, pasakyti, kaip jį myli. Tik ar jis dar ją myli, ar dar likę nors mažas lašelis jiems skirtos laimės, nors maža viltis vėl būti kartu?..

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas