Gražina KALVAITIENĖ. Kėkštas

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Ūžaujantis vėjas gainiojo pas­kutinius lapus. Už lango švokštė eglės. Blyški saulė pasislėpė už įmirkusio debesies. Tokią pilką lapkričio dieną skardžiu tarškimu sode apsireiškė gražuolis kėkštas. Patikrino seną lesyklą, garsiai sučerškė, kad net žvirbliai išsislapstė krūmuose.

Gal nepatiko jam, kad lesyk­lėlė dar tuščia. Pakraipė galvą, apsižvalgė, pakedeno plunksnas ir nutūpė ant šakos. Vargas šiemet - gilių ąžuolai mažai priaugino, o riešutai nuo lazdynų jau išnešioti ir paslėpti. Kažin ar prisimins, kur juos sukaišiojo...

Parodęs savo gražias spalvas, išlėkė iš nuogo sodo. Ir taip kiekvieną dieną – paskraido, pačerškia, patikrina lesyklą, smalsiai apžiūri aplinką. Kartais atskrenda dviese, bet prie lesyklėlės nutupia po vieną. Pasiima gilę ir miškan... Prisės ąžuoliukų.

Taip ir slenka trumpos dienos ir ilgos naktys. Nuo ryto iki vakaro pilkumas dažnai taip ir neišsisklaido. Diena taip ir praeina - pilka kaip lietus.

Plaukia lapkritis sava rudens upe, eina savo keliais. Tai pats liūd­niausias metų laikas – pilkiausių dienų ir tamsiausių naktų metas.

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt