Gražina KALVAITIENĖ. Smuikas

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Nurimusi rudens tyla nuteikė tikrai palaimai. Norėjosi pabūti su ta tyla ir tais pasakiškai gelstančiais, raustančiais medžiais.

Martynas jau savaitę ilgėjosi seniai paliktos tėviškės. Pasiėmęs krepšį išsiruošė iš miesto į kaimą. Jį pasitiko kieme susmegęs šulinys ir samanom apžėlę akmenys prie slenksčio. Trobos stogas jau buvo gerokai įlinkęs, sparai gailiai girgždėjo, dūsaudami kartu su vėju...

Buvo nutaręs eiti pagrybauti. Miškas netoliese, vos už kelių žingsnių. Pakelėje liūdnai žvalgėsi šiaudų ritės, rusvėjo bulvių virkščios, gelsvėjo beržų lapeliai. Prisiminė, kaip vasarom kvepėdavo šienas kupetose – pilnas gyvybės ir šilumos, ypač kai įkrenti į jį ir stebi purius vasaros debesis. O kiek raudonviršių tais laikais čia augo!

Miškas jau alsavo rudeniu – mąsliu, miglotu, drėgnu. Kepėjo žydintys viržiai. Lapai, prisigėrę saulės ir drėgmės, vis krito po kojomis vos girdimai čežėdami. Trakštelėjo šakelė – nubėgo vikri stirnelė. Seniai bebuvo čia vaikščiojęs ir vietos atrodė nepažįstamos. Bet ne, čia viskas taip pat: laukymė, už jos beržynas. Rado vieną, kitą lepšę. Po kojom painiojosi musmirės ir kelmabudės. Supykęs užmynė pumpotaukšlį, tik dulkės pakilo. Perėjo vieną drebulyną, paskui kitą. Jau ir saulė aukštai pašokusi, o pintinėje ritinėjosi tik kelios rudeniu kvepiančios lepšės ir ūmėdė.

Užsispyręs negrįžti tuščiomis Marčius traukė tolyn. Netikėtai pamatė medyje į tolį spoksančią pelėdą. „Kažin, ką galvoja ši pelėda, įsmeigusi žvilgsnį į rudenėjančių miškų platybes?“ – pamąstė.

Miške buvo ramu, tylu. Apsidairęs suprato, kad nuklydo į kitą pusę. Kai saulė pakilo gerokai virš beržų viršūnių, Martynas išvydo palaukėje sodybą ir suprato užklydęs į kitą kaimą. Pamiškėje stypsojo senas namas ir svirnas, kiek tolėliau – ir klojimas įlinkusia nugara. Seniai buvo bevaikščiojęs po šiuos kraštus – vis laiko trūksta, vis ligos riečia...

Visa pamiškė buvo priaugusi dilgėlių ir laukinių gervuogių. Išsigandusių stirnų pulkelis, aukštai pašokęs į viršų, nudūmė į mišką. Marčius pamatė siaurą keliuką, vedantį į sodybą. Senos, kuprotos obelys buvo aplipusios mažais obuoliukais. Jam pasirodė, kad jaunystėje čia ne kartą lankėsi. Ir tas akmuo prie svirno buvo toks pažįstamas. Nusprendė užsukti į vienkiemį, suvalgyti įsidėtą sumuštinį. Kieme karaliavo įkyriosios garšvos. Nedrąsiai pasibeldęs įėjo į trobą. Nustebino čia viešpataujanti netvarka ir nešvara. Ant prišnerkšto stalo stovėjo tuščias obuolių vyno butelis.

Pakėlęs akis ant spintos pamatė smuiko dėklą. Atsargiai nukėlė, nupūtė dulkes ir atidaręs dangtį išvydo seną smuiką, ant kurio buvo išraižytas jo vardas. Tai buvo jo smuikas, kadaise likęs pas buvusį draugą Alfredą. „Nejaugi čia ir Agnutė gyvena? Nejaugi jiedu nusigėrė...“ – Marčiaus galvoje pynėsi mintys, linko kojos.

Praeitis, kaip atsukta kino juostelė, sugrįžo atmintin... Jiedu abu buvo įsimylėję tą pačią šviesiaplaukę Agnutę, gyvenančią kaimo pakraštyje. Vakaruškose Alfredas su ja suko šokį po šokio, o Martynas griežė smuiku. Abu išėjo į armiją, abu rašė jai laiškus. Tik pablogėjus sveikatai Alfredą anksčiau išleido į namus. Jis pirmas ir pasipiršo Agnutei, vestuves atšoko... Tai sužinojęs Martynas negrįžo į šiuos kraštus. Iš širdgėlos pamiršo ir smuiką... Jis nutolo nuo tėviškės, paniro savyje, savo mintyse ir išgyvenimuose. Bet po kurio laiko suvokė, kad reikia kabintis į gyvenimą. Dirbo gamykloje, baigė mokslus, mokė vaikus muzikos. Nejaugi po penkiasdešimties metų jie susitiks?..

Taip bemąstant, atsidarė durys ir įėjo augalotas senis paburkusiu veidu. Jų žvilgsniai susitiko. Tai buvo Alfredas...

– O kur Agnutė? – drebančiu balsu ištarė Martynas.

– Po metų paliko mane ir išvažiavo į miestą, – išlemeno Alfredas. Jo raukšlėtu veidu nusirito drumzlinos ašaros. – Gal tave ji mylėjo stipriau...

Marčius sustingo... Dar kartą atsargiai nušluostė dulkes nuo smuiko ir virpančiais pirštais perbraukė per stygas. Smuikas graudžiai pravirko... Sukilo seniai užmiršti jausmai. Nors kūnas sensta, širdis nenori pasiduoti. Ir smilktelėjo mintis: „O gal ieškoti Agnutės? Gal ir ji vieniša?“ Bet susigėdo savo minties supratęs, kad gyvenimas jau praėjo. „O gal?“ – it musė įkyri dar vis lindo mintis...

Pasiėmė savo senutėlį smuiką – krikštatėvio dovaną, krepšį su keliais rudeniniu liūdesiu kvepiančiais grybais ir tiesiai per mišką patraukė tėviškės link. Širdis virpėjo, burna džiūvo... Mintyse jis matė, kaip senukas su senute, susikibę rankomis, palydi besileidžiančią saulę...

Oras buvo pritvinkęs žemės ir rusvėjančios žolės kvapų. Dangus buvo rudeniškai drėg­nas ir rūškanas. Atrodė, kad iš pilko debesies tuoj tuoj pasipils lietus...

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt